Redakcija Reklama Prenumerata Leidiniai Archyvas
Leidiniai: Metai:

Naujovės pasaulio darbo rinkoje

Europoje - rūstybės kekės, Azijoje - sentimentalioji vadyba, taičau visur -
užmokestis virsta antraeilės svarbos dalyku, svarbiausia - turėti patį darbа.

Daugelio ES šalių transporto įmonių vadovai galėtų džiaugtis - darbo rinkoje ima klostytis naujos tendencijos. Pagausėjus darbininkų antplūdžiui iš valstybių, naujai įstojusiųjų į ES, samdomieji darbuotojai yra pasiryžę dirbti ilgesnį darbo laikа, gaudami tа patį darbo užmokestį (o kartais - netgi ir mažesnį). Tiesa, su viena sаlyga - kad tik būtų išsaugota jų darbo vieta. Valdžia savo ruožtu taip pat nedelsia - prie pasikeitusių aplinkybių būtina pritaikyti įstatymus.

Pirmieji sujudo vokiečiai. Dar praėjusiа vasarа jie pradėjo rimtа reformа darbo rinkoje ir akivaizdu, kad jos pasekmes šios šalies žmonės jaus ilgai. šių metų sausio 1-аjа įsigaliojo nauji įstatymai, numatantys priemones, kurios priverstų darbo netekusius žmones sutikti su bet kokiu siūlomu legaliu darbu, pernelyg neatsižvelgiant į tai, kad rekomenduojamas užsiėmimas per prastas turimai kvalifikacijai. Arba kad užmokestis žemesnis už tа, kurį numato galiojantis tarifas. Pasak įstatymų kūrėjų, tai geriau, negu gyventi vien iš bedarbio pašalpos, kuri, beje, irgi sumažėjo. Nuo šių Naujųjų metų pradžios šalies vakarinės dalies bedarbiai gaus iki 345 eurų pašalpа, rytinės - iki 331 euro (tai maždaug 200 eurų mažiau negu gaudavo iki šiol). Tikėtis bent pusėtinai aprūpinto gyvenimo, verčiantis tik iš bedarbio pašalpos, švelniai tariant, sunkoka.

šalyje pranašaujama, jog kitame darbo įstatymų reformavimo etape bus nutarimai dėl darbo laiko trukmės, poilsio bei išėjimo į užtarnautа poilsį laiko. Iki šiol darbo savaitė Vokietijoje trukdavo nuo 35 iki 38 valandų, o dabar tokias normas teks primiršti.

Transporto įmonėse triūsiantiems darbuotojams, ko gero, teks atsisveikinti su savo įpročiu darbuotis nuo 7 valandos ryto iki 15 valandos dienos. Reikės nusiteikti darbo dienai, truksiančiai iki 10 valandų, ir turėti mažiau poilsio dienų. šios prognozės - ne iš piršto laužtos. štai laikraštyje „Bild“ neseniai buvo išspausdintas interviu su Vokietijos ekonominių tyrimų instituto vadovu Klausu Cimmermanu. Publikacijoje šias atsakingas pareigas einantis pareigūnas atvirai pareiškė, jog norint išsaugoti darbo vietas, ko gero, teks triūsti po 50 valandų per savaitę. O Bavarijos krašto ministras pirmininkas Edmundas štoiberis tvirtino esаs įsitikinęs, jog patys darbininkai sutiks nemokamai padirbėti po keletа valandų per savaitę, kad tik išliktų jų darbo vietos.

E. štoiberis šias prognozes ne iš piršto laužė - rėmėsi paskutiniaisiais tyrimais, atliktais daugelyje Vokietijos sostinės įmonių (tarp jų - ir transporto). Pasirodo, per 65 procentai berlyniečių yra pasirengę triūsti ilgiau be papildomo atlyginimo, kad tik nebūtų išmesti į gatvę.

Visai nekeista, kad tokios pačios nuomonės laikosi ir šalies transporto įmonių vadybininkai: pasak jų, transporto sferoje besidarbuojantys darbininkai privalo dirbti ilgiau. Daugelis šalies transporto įmonių jau pradeda tvirtinti naujas tarifines sutartis, numatančias pailginti darbo savaitės trukmę nedidinant atlyginimų. Imkime, pavyzdžiui, koncerno „DaimlerCrysler“ vadovybę, kuriа aplinkybės verčia atleisti 6000 darbuotojų: norint išsilaikyti rinkoje, reikia žūtbūt sumažinti gamybos sаnaudas apie 500 milijonų eurų per metus.Uždavinys sunkus: būtina arba didinti darbo laiko trukmę Vokietijoje įsikūrusiose savo įmonėse (aišku, darbininkams nekeliant atlyginimų), arba perkelti naujojo „Mercedes“ modelio gamybа į Pietų Afrikа, kur darbininkams mokama gerokai mažiau.

Padėtis „DaimlerCrysler“ koncerne - tik vienas iš epizodų, atspindinčių nepalankius procesus ne vienos ES šalies darbo rinkoje. Tarptautinio valiutos fondo analitikai palaiko drastiškus žingsnius: išeitis iš liūdnos ekonominės būklės tegali būti tik viena - pailginti darbo savaitės trukmę ir pailginti išėjimo į užtarnautа poilsį amžių. Tik šitokiu būdu įmanoma pašalinti įtampа darbo rinkoje.

Grėsmė šiuo metu yra susikaupusi ir ties kita ES šalių darbininkų šventenybe - atostogomis. Analitikai jau senokai tvirtina, jog ekonominiu požiūriu jas reikėtų sutrumpinti. Pavyzdžiui, jeigu atostogos trunka apie 30 darbo dienų, o prie jų dar reikia pridėti neišnaudotas švenčių dienas, atostogaujantis darbuotojas vadovybei tampa rimtu kliuviniu. O jei jų daugiau? Visuotinės globalizacijos epochoje tokios ilgos atostogos pradeda virsti prabanga, kuriа ne visos šalys gali sau leisti.

Esama dar vienos srities, kurioje galima susiaurinti samdomųjų darbininkų teises ir galimybes. Ne vienoje ES šalyje pastaruoju metu priimta supaprastinta atleidimo iš darbo procedūra. Pirmiausia stengiamasi atsijoti nedarbingumo lapeliais dažniau besinaudojančius darbuotojus, tad žmonės ima bijoti sirgti. Dėl ligos praleistų darbo dienų skaičius kai kur yra tiesiog stulbinančiai mažas. Deja, ne dėl pagerėjusios žmonių sveikatos šitokia situacija susidarė, o dėl baimės netekti darbo.

Priimamos priemonės,

deja, ne išeitis

Prieš nustatant ilgesnę darbo savaitę kaip išeitį iš rinkoje susiklosčiusios nelengvos situacijos, daugelio ES šalių verslininkams derėtų nuodugniau išstudijuoti savo kolegų iš Didžiosios Britanijos patirtį. Anglai nustatė, jog pernelyg ilga darbo dienos ir savaitės trukmė vis dėlto neduoda pageidaujamų rezultatų. Po aštuonių valandų darbo dienos žmonės būna gana pavargę, tad per viršvalandžius neturi fizinių jėgų intensyviai darbuotis. Jeigu tik įmanoma, neapmokamа laikа stengiamasi šiaip taip „prastumti“, ir dažniausiai tik apsimetama uoliai dirbantys. O dar žinant, kad už ilgesnę dienа vis tiek nebus sumokėta…

Tyrimus atlikusi anglų sociologinė kompanija priėjo prie išvados, jog ilga darbo diena neigiamai atsiliepia darbo efektyvumui. „Jeigu sulyginsime padarinius streso, patiriamo, praleidžiant viršvalandžius darbe, su atlikto darbo rezultatais, paaiškės, jog dirbti po 10 -11 valandų per parа yra visai neproduktyvu, - pareiškė šie sociologai. - Savo įstatymų leidėjams ir darbdaviams nepatartume versti žmonių šitiek darbuotis.“

Britai ir nesidarbuoja. Jiems visiškai pakanka aštuonių valandų darbo dienos.

O kaip elgiasi visų

pripažinti darboholikai?

Visame pasaulyje didžiausiais darboholikais yra laikomi Japonijos ir Pietų Korėjos gyventojai. Tarptautinės darbo organizacijos specialistai yra apskaičiavę, jog per metus transporto įmonėje dirbantis korėjietis vidutiniškai triūsia 2447 valandas, tuo tarpu jo kolegos iš Belgijos arba Olandijos - tik 1400.

Azijos transporto įmonėse valdytojai anksčiau dirbdavo „prievaizdais“, raginančiais žmones kuo greičiau suktis. Nors šiems jų visai nereikėjo - rytiečiai nuo vaikystės įpratinti darbui atiduoti visas jėgas. Tačiau laikai pasikeitė. Azijos valstybėse išaugo nauja valdytojų karta, įsitikinusi tuo, jog norint padidinti gamybos našumа, visai neprivalu išsunkti paskutinių žmogaus jėgų. Tokia neįprasta vadovų tarpusavio santykių su pavaldiniais sistema turi netgi savo pavadinimа - „sentimentalioji vadyba“.

štai vienoje transporto kompanijoje sukurta „tinginio dienos sistema“: darbininkai pasirenka vienа savaitės dienа, kai patys nusprendžia, kada jiems patogiausia ateiti į darbа. Yra dar ir „atsinaujinimo sistema“, leidžianti prisijungti prie atostogų dar keturias dienas, jeigu per visus metus žmogus dirbo be pažeidimų. O kitoje transporto įmonėje trečiadieniais darbuotojai iš darbo gali išeiti viena valanda anksčiau už savo vadovybę.

Kompanijos „White“ 80 darbuotojų triūsia nuo ryto iki vakaro, reklamuodami savo teikiamas transporto paslaugas. Firma Pietų Korėjoje išgarsėjo tuo, kad joje leista vienа mėnesį per metus apskritai nedirbti (teisėtos atostogos, žinoma, išlieka). Kompanijos prezidentas teigia, jog po tokio mėnesio darbuotojai dažnai ateina su naujomis idėjomis.

Aišku, „sentimentaliosios vadybos“ variantų esama įvairių. Vienur kartа per savaitę žmonės maitinami nemokamais pietumis, kitur atitinkamomis dienomis vadovybė organizuoja arbatos popietes pavaldiniams, per kurias su jais gali atvirai pasikalbėti apie aktualiausius dalykus, o dar kitur darbuotojams nemokamai dalijami bilietai į kino teatrus bei koncertus.

Parengė Dana Kurmilavičiūtė

"Transporto pasaulis"
Sausis Nr. 1 (49)

Aktualijos

KURAS BRANGSTA, TURI BRANGTI IR PASLAUGOS

Naujenos

Alternatyvos

Biodyzelino kelias: nuo rapsų lauko iki degalų bako

Idėjos

Olandijos eksperimentas: 25,25 m ir 60 t

Padangos

Kuo apauti vilkikа?

Pas kaimynus

Amerikietiškų vilkikų privalumai

Patirtis

GVZ PRADEDA IR LAIMI

Psichologija

KADA „PELėDAI“ į REISА?

Servisas

„Linavos“ servisas: degalų įsigijimo projektas Lietuvos vežėjams

Užsienyje

Naujovės pasaulio darbo rinkoje

Transporto politika

Intelektualizuotos transporto sistemos ir jų perspektyvos Lietuvoje

NAUJIENOS Iš BRIUSELIO TRUMPAI: 2004-ųjų PABAIGA

Perspektyvos

APIE VILTIS, PROJEKTUS IR KASDIENį GYVENIMА

Keleivinis transportas

METų SANDūROJE

Technika

IR VėL APIE PADANGų KONTROLę...

Palyginamasis testas

Teisė

Neterminuotos ir terminuotos darbo sutartys

Verslo etika

Derybų menas

Muziejus

IR į DARBА, IR į SODА NUVAžIUOSI TU SU šKODA...