Redakcija Reklama Prenumerata Leidiniai Archyvas
Leidiniai: Metai:

GVZ PRADEDA IR LAIMI

Kęstutis BRUZGELEVIčIUS

šiaurės jūra bei į jа įtekančios vandeningos upės Vokietijai ir šalia esančioms Norvegijai, švedijai, Danijai, Olandijai, Belgijai bei Anglijai padovanojo fantastiškas galimybes upių žiotyse bei daugybėje įlankų ir įlankėlių kurti įvairiausio kalibro uostus. O uostas be jį supančios transporto infrastruktūros - negyvas: tarsi arterijos į jį ateina geležinkelio bei kelių transporto magistralės, vandens bei oro linijos. Nenuostabu, kad visa tai turintys uostai netrukus išaugo į milžiniškus logistikos centrus.

Lengva pasakyti išaugo: tokių centrų „auginimas“ reikalauja milžiniškų investicijų, tad nieko nuostabaus, jog ilgа laikа jie buvo vien tik valstybės nuosavybė. Tačiau ir valstybės kišenė - ne bedugnė, pagaliau valstybei nėra prasmės kiekvienoje jūros ar vandenyno įlankoje statyti uosto, o šalia jo - logistikos centro. Jei jis reikalingas vietiniams verslininkams - lai kuria patys, o šiaurės Vokietijai pakanka Hamburgo bei daugybės nemažų uostų Baltijos jūroje. Tokia buvo XX a. antrosios pusės Vokietijos politikų nuostata.

Vis dėlto Vokietija - ne ta šalis, kur kas nors gali daryti bet kа, nors tai ir leidžiama: idėja įkurti privatų logistikos centrа pirmiausia turėtų būti išbandyta kad ir Brėmeno verslininkų kailiu, mat jie su tokiu pasiūlymu kreipėsi į Vyriausybę, ir jeigu ji pasiteisins, patirtį perimti galės ir kiti miestai.

Nuo pirmųjų teorinių svarstymų apie būtinybę įkurti tokį terminalа iki pirmųjų statybinių darbų numatytoje teritorijoje prabėgo daugiau kaip dvi dešimtys metų. Net ir Lietuvoje toks terminas atrodo be proto ilgas, o kа kalbėti apie Vokietijа, kur verslui visados buvo stengiamasi sudaryti kuo palankesnes sаlygas. Kodėl šis procesas taip ilgai užtruko?

Priežastys, pasirodo, paprastos ir senos kaip pasaulis: tam, kad kažkа sukurtum, reikia turėti planа; tam, kad turėtum planа, reikia žinoti, ko nori tu pats ir tavo bendraminčiai; jei dėl to kaip nors pagaliau sutariama, planas turi būti „pririštas“ prie konkrečios vietovės, kuriа reikia turėti; vietovė, kuri būtų ideali planui realizuoti, dažniausiai jau užimta arba įtraukta į parko, draustinio, rezervato ar kokį nors kitа statusа turinčiа saugomа teritorijа.

Brėmenas įsikūręs ant šiaurės jūros kranto. į jа įteka Vėzeris, dalijantis miestа į dvi dalis: dešiniajame krante - senamiestis, kairiajame - pramoninis rajonas. Aplink jį plyti į Nemuno užliejamas pievas panašūs gal laukai, o gal pievos, kas ten žiemа besupras. Tie plotai gamtosaugininkams pasirodė esа didžiausia vertybė, nors kiek bebandžiau išsiaiškinti, kas juose turėjo būti saugoma, niekas dorai atsakyti negalėjo. To, matyt, neišsiaiškino ir teismai, tačiau penketas bylinėjimosi su gamtosaugininkais metų nuėjo šuniui ant uodegos. Projektavimas bei projektų derinimas taip pat pareikalavo nemažai laiko, tad pirmieji sklypai būsimiesiems naujakuriams pradėti pardavinėti 1983 m. Statybininkai numatytoje 200 ha teritorijoje pasirodė netrukus, o 1985 metais švęstos pirmosios įkurtuvės. Logistikos kaimelis tada užėmė vos 35 ha numatyto ploto, jame dirbo tik 700 žmonių. 1989 m. pradėjus eksploatuoti konteinerių terminalа bei geležinkelių transporto centrа, kaimelis išaugo iki numatyto dydžio.

Atrodytų, visos problemos buvo išspręstos, tačiau jos iš tikrųjų tik prasidėjo: tai, kа projektuojant kaimelį diktavo sveikas protas ir verslininkų patirtis, toli gražu ne visada pasiteisino. Pagaliau per dvi dešimtis metų pasaulyje daug kas pasikeitė: geležinkelis, į kurį logistikos specialistai dėjo tiek vilčių, ne tik kad nenukonkuravo kelių transporto, bet juo toliau, juo labiau ėmė nuo jo atsilikti. Globalizacijos procesų išjudinti krovinių srautai pradėjo didėti ne dienom, o valandom. Verkiant reikėjo naujų logistikos sprendimų. Jų beieškant paaiškėjo, kad GVZ teritorija - per ankšta, o čia įsikūrusių įmonių struktūra neatitinka naujųjų logistikos reikalavimų. Prisidurti dar 160 ha naujos teritorijos buvo kur kas lengviau, negu įtikinti akcininkus bei miesto tarybа su jos nepriklausomais ekspertais dėl struktūrinių permainų. Paaiškėjo paradoksalus dalykas: akcininkai (o jų GVZ devyniolika) - ne tik kolegos, verslo partneriai, bet ir konkurentai, tad rasti visiems priimtinа sprendimа ne tik sunku, bet kartais ir neįmanoma. Daug problemų sukuria ir santykiai su miesto taryba, investavusia į kaimelio sukūrimа apie 40 proc. lėšų: ji ne mažiau negu verslininkai suinteresuota pelnu, patenkančiu į miesto biudžetа, tačiau sykiu priklauso nuo rinkėjų valios ir turi ginti miestiečių interesus. Tad kaip gražiai viskas beatrodytų iš šalies, GVZ antklodė nepastebimai, tačiau gana įnirtingai tampoma į visas puses. Kol kas ji nauja, tvirta, tad neplyšta, tačiau kai investicijų ir pelno santykis 1:6, gali atsirasti norinčių patraukti jа stiprėliau. Laimė, visi tai puikiai supranta, akcininkai atidžiai kontroliuoja situacijа, tad „gudručiai“ kol kas nerizikuoja prarasti vištos, dedančios auksinius kiaušinius. Vis dėlto, neslepia GVZ vadovai, kai kurie įgyvendinti numatyti projektai žlugo visai ne todėl, kad nebuvo techninių galimybių - išsiskyrė akcininkų nuomonės. Taigi kolektyvinis sprendimas, jei jis, žinoma, priimtas, gali skatinti verslа, tačiau gali jį ir stabdyti, to turėtų nepamiršti ir lietuviškųjų terminalų kūrėjai. Vokiečiai, analizuodami savo klaidas, priėjo prie išvados: kooperacinius planus turėtų organizuoti bei vykdyti vienas neutralus, kaip jie vadina, moderatorius. Teritorijų bei patalpų nuomininkai juo labiau pasitiki, be to, per vienа tokiа organizacijа galima patogiau ir operatyviau spręsti iškylančias problemas.

šiuo metu GVZ 360 ha teritorijoje yra įsikūrusios 115 įmonių, kuriose dirba per 4600 darbuotojų. Vienos įmonės žemę čia nusipirko, kitos įsikūrė nuomojamose patalpose. „Karas“ su gamtosaugininkais pareikalavo kompromiso: 46 ha teritorijos turi būti palikta neužstatyta - savotiška ekologinė zona. Tokios zonos yra ir kiekvienos įmonės teritorijoje, tad po kelių dešimčių metų ir tų 360 ha neatrodys per daug. Juolab, be ekologijai atiduotų beveik pusšimčio hektarų, dar 41 ha užima eismui (geležinkelis, keliai, autobusų stotelės, šaligatviai, automobilių stovėjimo aikštelės) skirtas plotas. Ateityje jis padidės, nes naujajame 160 ha sklype besikuriančioms įmonėms taip pat reikės transporto paslaugų. Kaimelyje yra serviso centras (kavinė, degalinė, parduotuvės) ir netgi 200 vietų profesinė technikos mokykla, rengianti darbuotojus čia įsikūrusioms įmonėms.

Sprendžiant iš GVZ kūrimosi chronologijos, šis įmonių konglomeratas šiemet turėtų švęsti 20 metų jubiliejų. Ar pasiteisino privataus logistikos kaimelio idėja?

Tai, kad tokių kaimelių Vokietijoje dabar yra apie dešimt (vien šalia Berlyno - trys), o Brėmeno GVZ tarp jų pirmauja visais rodikliais, sakytum - su kaupu. žinoma, jie nė iš tolo negali lygintis su tokiais gigantais kaip Hamburgas, Antverpenas, Roterdamas ir kiti šiaurės jūros uostai bei terminalai aplink juos, bet gal nė nereikia. Kokie pagrindiniai motyvai nulėmė, kad pirmasis bandomasis privatus logistikos kaimelis įsikūrė būtent Brėmene? Vokiečiai išskiria dvi motyvų grupes - miesto ir verslininkų. įspraustas tarp Vėzerio ir A3 magistralės, Brėmenas neturėjo erdvės plėstis dešiniajame upės krante. įmonės, kurioms baigdavosi patalpų ar žemės nuomos terminuotos sutartys, buvo ištremiamos į kairįjį krantа, o likusios senamiestyje kentėjo ir tebekenčia nuo įvairiausių gamtosaugos, paminklosaugos, sveikatos apsaugos draudimų bei ribojimų. Kaimelis ne tik išsprendė daugelį šių problemų, bet pigesnės žemės, galimybių kooperuotai (todėl ir pigiau) atlikti kai kuriuos darbus dėka sutaupė nemaža verslui reikalingų lėšų. Miesto ir verslininkų interesai sutapo, tad nieko nuostabaus, kad 40 proc. kaimeliui įkurti reikalingų lėšų (450 mln. eurų) investavo Brėmeno žemės taryba (beje, Vokietijoje tik trys miestai - Berlynas, Brėmenas ir Hamburgas - turi žemės teises ir platesnes savarankiškų sprendimų galimybes).

Be abejo, tos dvi dešimtys veiklos metų neišsprendė nei miesto, nei logistikos visų problemų. Kairiajame upės krante atsidūręs kaimelis neteko patikimo ryšio su Hamburgu ir visa dešiniakrante Vokietija - per mažai tiltų, jie labai apkrauti, tad ties jais nuolatinės spūstys. Tačiau planuose jau yra ir 2006-2007 metais turėtų būti nutiesta A3 keliа siekianti nauja magistralė ir pastatytas naujas tiltas per Vėzerį. Matydamos tokiа perspektyvа, GVZ teritorijoje noriai kuriasi visame pasaulyje garsios logistikos kompanijos. Viena jų čia pasistatė du didžiausius pasaulyje stelažinius sandėlius, kurių plotas 120 tūkst. kv. m (94 tūkst. kv. m. - po stogu). 161 m ilgio ir 72 m aukščio sandėliuose telpa 133 tūkst. padėklų „Tchibo“ koncerno maisto produktų. Kasdienė apyvarta - 6000 padėklų (175 standartinės puspriekabės), per metus - 1,5 milijono padėklų! O juk juos visus reikia išvežioti gavėjams, tad darbo transportininkams čia yra ir bus daug. Ir ne tik čia. į GVZ kasmet atkeliauja ir iškeliauja 230 tūkst. konteinerių, čia koncentruojami maisto prekių, tabako, tekstilės, automobilių pramonės gaminiai, kurie ne tik sandėliuojami, perkraunami, bet ir parengiami prekybai. Apie aštuonetа kilometrų nuo miesto centro nutolęs logistikos kaimelis per du dešimtmečius tapo solidžiu šiaurės Vokietijos logistikos centru.

"Transporto pasaulis"
Sausis Nr. 1 (49)

Aktualijos

KURAS BRANGSTA, TURI BRANGTI IR PASLAUGOS

Naujenos

Alternatyvos

Biodyzelino kelias: nuo rapsų lauko iki degalų bako

Idėjos

Olandijos eksperimentas: 25,25 m ir 60 t

Padangos

Kuo apauti vilkikа?

Pas kaimynus

Amerikietiškų vilkikų privalumai

Patirtis

GVZ PRADEDA IR LAIMI

Psichologija

KADA „PELėDAI“ į REISА?

Servisas

„Linavos“ servisas: degalų įsigijimo projektas Lietuvos vežėjams

Užsienyje

Naujovės pasaulio darbo rinkoje

Transporto politika

Intelektualizuotos transporto sistemos ir jų perspektyvos Lietuvoje

NAUJIENOS Iš BRIUSELIO TRUMPAI: 2004-ųjų PABAIGA

Perspektyvos

APIE VILTIS, PROJEKTUS IR KASDIENį GYVENIMА

Keleivinis transportas

METų SANDūROJE

Technika

IR VėL APIE PADANGų KONTROLę...

Palyginamasis testas

Teisė

Neterminuotos ir terminuotos darbo sutartys

Verslo etika

Derybų menas

Muziejus

IR į DARBА, IR į SODА NUVAžIUOSI TU SU šKODA...