Redakcija Reklama Prenumerata Leidiniai Archyvas
Leidiniai: Metai:

BAGDADO EKSPRESAS

Per pastaruosius metus visi, kas tik turi televizorių, iki soties prisižiūrėjo Irako vaizdų - ir rytietiškų jo miestų, ir lygių kaip stalas gelsvai pilkšvos spalvos dykumų, kuriose vienintelis civilizacijos požymis - platūs asfaltuoti keliai. Jie atsirado palyginti neseniai, o nyki, be žalumos dykuma čia plyti nuo legendinio kalifo Haruno al-Rašido laikų beveik nepasikeitusi. Ir tiesių kaip strėlė kelių čia nebūtų, jei ne po smėliu slūgsantys naftos telkiniai. Iki pasirodant trečiajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje šiose vietose „Iraqi Petroleum Company“ naftininkų brigadoms, ir kupranugarių karavanai, ir automobiliai keliaudavo trumpiausiais maršrutais tiesiai per dykumа, nuo šulinio prie šulinio…

Liucijus Suslavičius

Po Pirmojo pasaulinio karo, kai automobilis praktiškai įrodė savo tinkamumа Artimųjų Rytų sаlygoms, nebijantys rizikos europiečiai ėmėsi organizuoti šiame regione keleivių ir krovinių gabenimа automobiliais. Atstumus, kuriuos karavanai nužingsniuodavo per kelias savaites, automobiliai, važiuojantys per dykumа karavanų keliais, įveikdavo per parа, aišku, jei pakeliui nesulūždavo. Todėl transportininkai čia stengėsi naudoti tik pačius geriausius, patikimiausius automobilius.

Tarp šio Artimuosiuose Rytuose naujo verslo pradininkų buvo broliai Normanas ir Džeraldas Nairnai, trečiojo dešimtmečio pradžioje organizavę keleivių ir krovinių vežimа iš Viduržemio jūros uostų į Bagdadа. Keleiviams vežti jie įsigijo didelius „Cadillac“ markės automobilius su V-8 varikliais ir atvirais, tik tentu dengtais septynviečiais kėbulais. 700 mylių atstumа tarp Beiruto ir Bagdado firmos „Nairn Transport Company“, sutrumpintai NTC, kadilakai įveikdavo per 20 valandų! Neregėtas tada dar netoli nuo viduramžių pažengusiame regione keliavimo greitis!

Vėliau kadilakus pakeitė šiek tiek didesni triašiai autobusai „Safeway coaches“, pagaminti šiandien jau niekam nežinomoje JAV firmoje „Six Wheel Co.“. Su šiais autobusais broliai Nairnai, gavę specialų šiuos kraštus kontroliavusios britų armijos leidimа, aptarnavo ir kitus į Irakа vedančius maršrutus, taip pat ir į naftingаjį Kirkuko miesto rajonа.

Būtent čia 1932 metais Nairnai pamatė pirmuosius pasaulyje specialiai verslovių aptarnavimui pagamintus galingus didelio pravažumo 6x6 tipo sunkvežimius „Marmon-Herrington TH-320-6“, kurie dirbo naftotiekio Kirkukas - Haifa statyboje, gabeno per Sirijos dykumа vamzdžius. Jie turėjo 150 AG karbiuratorinius variklius „Hercules HXB“ ir 12 laipsnių transmisijа. Brolius, jau dešimtmetį vežiojusius krovinius po Sirijа bei Irakа ir gerai žinojusius kelionėse per dykumа kylančias problemas, sužavėjo nauji amerikietiški automobiliai - jie pamatė juose idealiа transporto priemonę, galingа ir patikimа. Net tai, kad didelio pravažumo sunkvežimius firma pradėjo gaminti 1931 metais, taigi vos prieš metus, neatgrasė Nairnų nuo užsakymo nedelsiant pagaminti jų firmai kelis vilkikus, panašius į tuos, kuriuos eksploatuoja IPC, bet dar modernesnius - su dyzeliniais varikliais. Būtina įvertinti šių verslininkų toliaregiškumа: tuo metu didelius serijinius sunkvežimius su visų ratų pavara pasaulyje galima buvo nesunkiai suskaičiuoti, o dyzelinių vilkikų tarp jų iš viso nebuvo.

„Marmon-Herrington“ mielai ėmėsi nestandartinio užsakymo, tad netrukus NTC garaže pasirodė trys naujutėliai gigantai - du 4x4 tipo vilkikai THD-315-4 su pailgintomis standartinėmis kabinomis ir dviašėmis krovininėmis puspriekabėmis. Tačiau šio mūsų pasakojimo pagrindinis herojus - triašis 6x6 tipo THD-315-6 vilkikas su aptakia dviaše keleivine puspriekabe, skirta vežti su maksimaliu galimu komfortu 31 keleivį.Visi trys „marmon-heringtonai“ buvo skirti svarbiausiam NTC maršrutui Damaskas - Rutba fortas - Ramadija - Bagdadas aptarnauti.

THD-315-6 konstrukcija buvo artima tuo metu JAV bandytiems standartinių armijos automobilių prototipams, nes „Marmon-Herrington“ taip pat dalyvavo konkurse jiems sukurti, todėl gamindama sunkioms eksploatacijos sаlygoms skirtus pasinaudojo armijos specialistų parengta specifikacija ir reikalavimais.

Tiesа sakant, „Marmon-Herrington“ pati gamino rėmа ir visus ratus varančiа transmisijа, o daugumа agregatų užsakė specializuotiems gamintojams. Varantieji tiltai - firmos „Wisconsin Axle Co.“, keturlaipsnė pavarų dėžė - „Brown-Lipe“, pneumatinė stabdžių sistema - firmos „Westinghouse“, priekinė pakaba su charakteringais vertikaliais pneumocilindrais - firmos „Gruss“ ir t.t. Dyzelinį šešių cilindrų variklį DHXB gamino firma „Hercules“, panaudojusi daugumа benzininio variklio HXB dalių. šis dyzelis išvystydavo 100 AG esant 1000 aps/min, o maksimalų galingumа 188 AG - pasiekdavo esant 2000 aps/min. Maksimalus sukimo momentas būdavo pasiekiamas esant neįtikėtinai mažoms apsukoms - 525 aps/min.

Specialiai šiam vilkikui buvo pagaminta plati aptakių formų penkiavietė kabina su miegama vieta, po kuria buvo prikrauta atsarginių dalių ir kitų dykumoje reikalingų daiktų. Galinius ratus gaubė gilūs sparnai, turėję sumažinti važiuojant dykuma keliamа dulkių debesį.

Tačiau originaliausias mazgas, be abejo, buvo sukabinimo balnas. Mat konstruktoriai įspraudė giliai į rėmа atsarginį ratа ir užtvirtino jį trimis apkabomis. Vilkikа ir puspriekabę jungiantį vertikalų „pirštа“ įkišo į lizdа, kuris buvo įdėtas į disko centrinę skylę ir varžtais prisuktas prie rato disko. Pneumatinė padanga leido šiam improvizuotam balnui lankstytis į visas puses.

Metalinę keleivinę puspriekabę pagamino firma „Bender Body“ iš Klivlendo. Salonas turėjo du skyrius. Priekiniame, esančiame tarp balno ir puspriekabės pirmosios ašies, gamintojas išdėstė 4 sėdynių eiles - kairėje su dvigubomis, dešinėje pavienėmis sėdynėmis. Galinėje dalyje, virš puspriekabės ašių, sėdynių išdėstymas buvo toks pat, tačiau čia dar buvo papildomos atlenkiamos į šonа sėdynės, kurias nulenkus horizontaliai vienoje eilėje susėsdavo jau ne trys, o 4 keleiviai. Tiesa, tada nelikdavo tarpo tarp kairiųjų ir dešiniųjų sėdynių eilių. Pačiame gale už slankiojančių durų buvo įrengtas tualetas ir prausykla! Suapvalintame kėbulo gale buvo sandari dulkių nepraleidžianti bagažinė. Virtuvėlė su bufetu įrengta salono priekyje, o vietа dviems atsarginiams ratams ir dar vienа, tik didesnę bagažinę konstruktoriai numatė virš sukabinimo įtaiso. Stambų dulkių nebijantį bagažа tvirtindavo platformoje ant kėbulo stogo.

21 metro ilgio autotraukinys svėrė 20 tonų ir pasiekdavo 96 kilometrų per valandа greitį. Vairuotojo darbo sаlygos buvo ne idealios: karštis skverbėsi į kabinа iš visų pusių - iš lauko ir nuo didelio įkaitusio variklio, o kondicionierių tada dar nebuvo. Vargino dyzelio griaudėjimas ir vibracija, didžiulis vairo ratas tik dalinai kompensavo nesantį vairo stiprintuvа, kieta sunkvežimio pakaba prastai slopino smūgius. Netgi sename tarybiniame „kraze“ buvo daugiau komforto. Bet tada apie šiandieninius patogumus vairuotojai nė nenumanė...

Trečiojo dešimtmečio pabaigoje NTC maršrutui Damaskas - Bagdadas įsigijo naujus 4x2 tipo vilkikus „White“ su „Cummins“ dyzeliais, skirtus darbui su vienaašėmis „Budd“ firmos puspriekabėmis. Sėkminga jų eksploatacija parodė, jog saugiai važinėti dykuma visai nebūtina 6x6 tipo važiuoklė, tad bendrovės dirbtuvėse „marmon-heringtonui“ demontavo vidurinįjį tiltа, sutrumpino rėmа, balansyrinę galinių tiltų pakabа pakeitė įprastine su pusiau elipsinėmis lingėmis, o kad būtų kompensuota padidėjusi ratų apkrova, sumontavo didesnes padangas.

1943 metais britų karinė administracija rekvizavo NTC „dykumų ekspresа“ ir perdavė jį Karališkųjų oro pajėgų (RAF) žinion. Kariškiai išbandė jį, kapitaliai suremontavo, padidino talpа iki 44 vietų ir jis dvejus metus reguliariai važinėjo maršrutu Habanyja - Damaskas, 1300 mylių į abu galus ilgio maršrutа įveikdamas per 72 valandas. šis „marmon-heringtonas“ vežiojosi medicininės pagalbos komplektus ir maisto bei vandens atsargas 14 dienų visiems keleiviams, jei dykumoje autotraukinys sugestų ar įvyktų avarija. Tačiau „RAF Monster Bus“ vardu žinomas senasis autotraukinys nė karto neapvylė savo keleivių, visada atvykdavo į paskyrimo vietа tiksliai pagal grafikа.

Karui pasibaigus, autotraukinį grаžino NTC, ši jį dar kurį laikа eksploatavo. Tačiau sparčiai besiplėtojantis susisiekimas lėktuvais, atitraukęs pinigingus keleivius, padarė milžiniško „dykumų ekspreso“ eksploatacijа nerentabiliа. Tikslių duomenų apie unikalaus automobilio likimа nėra, tačiau galima spėti, jog maždaug apie 1950 metus beveik 20 metų atitarnavęs dykumoje, jis buvo atiduotas į metalo laužа.

"Transporto pasaulis"
Rugsėjis Nr. 9 (45)

"Linava" informuoja

Naujienos

Naudingi pasiūlymai

„Miegantys broliai“

Padangos

GUMINTA + TOMINA = dar geresnės paslaugos vežėjams

PADANGų UTILIZAVIMAS: LEDAI PAJUDėJO?

Patirtis

Permainos reikalauja naujų sprendimų

Pažintys

EUROPART PLEčIA PREKYBOS TINKLА

TRANSPORTO MARISA: jei reikia bilietų į keltus...

Psichologija

BENDRADARBIų NEPASIRINKSI

Lietuvoje ir pasaulyje

Naujienos

Transporto politika

Beniliuksas - Baltijos šalys: mažosios veikia kartu

Keleivinis transportas

PAS ESTIJOS KELEIVIų VEžėJUS

TARPMIESčIO MARšRUTAMS - TEMSA OPAL

VOLVO autobusai Lietuvoje

Technika

Arklius perkalsime į žirgus...

ATEINA „PASAULINIO VARIKLIO“ LAIKAS

Iliuzija tapusi tikrove

Teisė

Kaip teisingai sudaryti darbo sutartį

Muziejus

BAGDADO EKSPRESAS