Redakcija Reklama Prenumerata Leidiniai Archyvas
Leidiniai: Metai:

Pusė amžiaus iki „Actros“, arba MERCEDES - BENZ L6600


Liucijus Suslavičius

šeštojo dešimtmečio pradžioje Kauno gatvėse gerokai sumažėjo po karo vyravusių trofėjinių ir demobilizuotų amerikietiškų sunkvežimių, tačiau nagingų vairuotojų rankų palaikomi, fronto kelius ištvėrę prieškariniai vokiški „dyzeliai“ (taip vadino visus tuos biusingus, krupus, mersedesus, manus) vis dar dirbo „socializmo statybos“ labui. Jie čia atsidūrė ne atsitiktinai: žinant jau tuo metu aukštesnę mūsų vairuotojų ir mechanikų kvalifikacijа, techniškai sudėtingesni trofėjiniai dyzeliniai sunkvežimiai direktyvine tvarka pirmiausia buvo paliekami Pabaltijyje. Gatvėje retkarčiais galėjai pamatyti apvalainų formų metaline kabina iš kitų vokiškų sunkvežimių išsiskiriančius sunkiuosius dyzelinius mersedesus - po biusingų jie buvo bene ilgiausiai išsilaikę trofėjiniai sunkvežimiai. Tada tikslaus jų pavadinimo nežinojau, ir tik po keliasdešimties metų pavyko identifikuoti dar vaikystėje dėmesį patraukusius automobilius - pasirodo, tai buvo 1935-40 metais gaminti „L6500“, populiariausios prieškarinių magistralinių sunkvežimių klasės Vokietijoje atstovai. Pradžioje 120 AG galios dyzelį turėję 6,5 tonos „Mercedes“ per visа gamybos laikа buvo modernizuoti tik vienа kartа - 1938 metais, kai variklio galia buvo padidinta iki 135 AG, o kampuotа medinę kabinа pakeitė štampuota metalinė. Karui prasidėjus, armijai netinkančių sunkiasvorių automobilių gamybа teko nutraukti.

Po Antrojo pasaulinio karo vakarinę Vokietijos dalį okupavę sаjungininkai pirmaisiais pokario metais griežtai ribojo Vokietijos automobilių gamintojus - jiems buvo leista gaminti tik po kelis prieškarinius automobilių modelius, o juose montuojamų variklių galia negalėjo viršyti 100 AG. Be to, Gaggenau mieste buvusi sunkiųjų krovininių mersedesų gamykla atsidūrė Prancūzijos okupacinėje zonoje, ir šie nepasivaržė - iš gerokai nukentėjusios nuo sаjungininkų aviacijos bombardavimų gamyklos išsivežė dar tinkamas stakles bei kitus įrengimus.

Todėl „Daimler Benz“, prieš karа gaminusi sunkiuosius 6,5 ir 10 tonų sunkvežimius, buvo priversta apsiriboti vien karo metu gamintais mažesniais 3 ir 4,5 tonų modeliais. Bet pastarasis buvo tik „išeities taškas“ - iš jo netrukus išaugo 5 tonų variantas - „L5000“.

Tik 1950 metų viduryje atsikuriančio koncerno gamybinėje programoje vėl pasirodė sunkvežimis, kurį buvo galima lyginti su prieškariniais „magistralių gigantais“ - klasikinės konstrukcijos ilganosis „Mercedes-Benz L6500“. Techniškai jis ne kа skyrėsi nuo prieškarinių to paties pavadinimo sunkvežimių. Svarbiausias naujas agregatas buvo 6 cilindrų 145 AG dyzelis OM315, o kad išvaizda skirtųsi nuo senų modelių, dizaineriai naujajam firmos flagmanui pritaikė dailesnį ilgа variklio gaubtа nuo autobuso „O5000“. Kabina liko ta pati, 1938 metų pavyzdžio. Automobilio konstrukcija buvo paprasta - ilgas lonžeroninis rėmas, išilginėmis lingėmis prie jo pritvirtinti tiltai, stabdžiai su pneumopavara, didžiulis vairaratis (nes vairo stiprintuvas net nebuvo numatytas). Pavarų dėžė - šešių laipsnių, galinis varantysis tiltas - su atskira laikančiаja sija, prie jos pritvirtinta pagrindinė pavara atvirais pusašiais ir cilindriniais reduktoriais stebulėse.

Modifikacijų irgi nebuvo daug - važiuoklė arba sunkvežimis su platforma ir tentu (bazė - 5200 mm) ir trumpesni (bazė - 4600 mm) savivartis bei balninis vilkikas. Gamybos metu, 1951 metais, padidinus keliamаjа galiа 100 kilogramų, sunkvežimis gavo indeksа „L6600“, su kuriuo ir įėjo į Vokietijos automobilizacijos istorijа. Tada pradėta gaminti dar viena jo modifikacija - žemarėmė ilgabazė važiuoklė „O6600“ autobusams bei baldų furgonams. Kabinos vidus simbolizavo prasidėjusį Vokietijos pramonės atgimimа, nes atrodė moderniau nei prieškarinių modelių. Akivaizdžiai geresnė vidaus apdaila, patogiau abipus vairo kolonėlės sugrupuoti prietaisai, šiek tiek patogesnė sėdynė. Bet garso izoliacija vis dar buvo nepatenkinama, geriausia ventiliacija - tik nuleidus durų stiklа, o ir sėdėsena nė iš tolo nepriminė šiandieninės, nes vairo ratas buvo beveik akių lygyje, vairo kolonėlė - ne vertikali, kaip šiandieniniuose vilkikuose, o pakreipta maždaug 45 laipsnių kampu.

Kad ir labai patvarus bei patikimas buvo šis mersedesas, vairuotojai jo ne itin mėgo - juos erzino nedidelis greitis - tik 73 km/h - bei ankšta dar prieškarinio modelio plieninė kabina, kuriа jie netruko praminti „Hundehutte“ („šuns būda“). Ji buvo mažesnė, nei su mersedesais tuomet konkuravusių „Bьssing“, „Faun“, „Kaelble“, „Krupp“, MAN serijinės kabinos. Todėl nemažai „L6600“, skirtų magistraliniams vežimams, važinėjo ne su gamyklinėmis, o su pagal užsakymа specialiai pagamintomis didesnėmis paaukštintomis ir paplatintomis kabinomis, kur įrengta miegama vieta. Tokios firmos kaip „Wackenhut“, „Faka“ ir dar kelios kitos, galima sakyti, ir gyvavo vien iš vežėjų užsakymų komfortiškesnėms mersedesų kabinoms, kurias gamino tradiciniais metodais - medinį karkasа apkaldavo skarda. Beje, ir čia buvo pasirinkimas: galėjai užsakyti erdviа kabinа su geru miegamuoju skyriumi arba trumpа kabinа su „kregždės lizdu“ - į kėbulа kaip balkonas išsikišančia vienviete miegamаja niša.

„6600“-ajam pasirodant Vokietijoje galiojo eismo įstatymai, leidę bendrа autotraukinio su dviem priekabomis ilgį iki 22 metrų ir didžiausiа leistinа masę iki 40 tonų. Galima įsivaizduoti, kokiu „greičiu“ rėpliojo toks autotraukinys, kai santykinis galingumas siekė vos 3,6 AG vienai svorio tonai… Nenuostabu, kad kelionė su kroviniu, pavyzdžiui, iš Hamburgo į Berlynа truko kelias paras. Juk daugumos šiandien Vokietijа kertančių magistralių dar nebuvo, ir tokiems „šimtakojams“ važiuoti teko žemesnės kategorijos keliais, vingiuotais ir su daugybe pakilimų. Dabar kur kas populiaresnius tarpmiestiniams vežimams balninius vilkikus tada dažniausiai naudojo naftos produktais prekiavusios firmos, ant mersedesų kabindavusios puspriekabes cisternas.

Tiems laikams 8,3 litro darbo tūrio variklis dirbo ekonomiškai - sunaudodavo 30-35 litrus dyzelino bei 200-230 gramų alyvos 100 kilometrų kelio. „Daimler Benz“ atstovai primygtinai rekomenduodavo nuvažiavus 150 tūkstančių kilometrų mersedesа atvaryti į gamyklа vidutiniam variklio remontui. Tiesa, oficialiai tai buvo vadinama tik „gamykliniu aptarnavimu“, bet iš tikrųjų variklį remontininkai visiškai išardydavo ir vėl naujai surinkdavo. Taip gamintojas palaikė aukštos variklių kokybės įvaizdį.

1954 metais sunkvežimis gavo naujа indeksа - „L315“ pagal jame panaudoto variklio modelį, o gamybinę programа papildė trumpabazis 4x4 variantas naudotas kaip vilkikas… Vakarų Vokietijoje dislokuotose okupacinėse kariuomenėse. 1958 metais „L315“ buvo pakeistas nuo jo techniškai nedaug kuo tesiskiriančiu „Mercedes-Benz L331“ su erdvesne kabina ir galingesniu varikliu.

šiandien Vokietijoje veteranas „L6600“ yra bene populiariausias „kultinis sunkvežimis“, be kurio neapsieina nė vienas senų automobilių sаskrydis. Nedaugelis išlikusių Vokietijoje egzempliorių kruopščiai restauruojami, jie puošia žurnalų viršelius, net kelios firmos gamina įvairaus mastelio jų modelius.

"Transporto pasaulis"
Balandis Nr. 4(40)

"Linava" informuoja

Lietuvos kelių transportas išsiplėtusioje Europos Sаjungoje

Programa, skaitanti tachogramas

SAVO KIEME TVARKYTIS TURėSIME PATYS...

Aktualijos

Keičiasi dienos - keičiasi problemos...

Nauji modeliai

Nuo revoliucijos prie evoliucijos

Parodos

TransBaltica 2004

Pažintys

KEVA Industry oro pagalvės - naujiena Lietuvos rinkoje

Regioniniai pasitarimai

„Linava“ prie starto į ES linijos

Lietuvoje ir pasaulyje

Naujienos

Transporto politika

Seminaras keleivių vežėjams

Žinotina

šALTA… šALTA… šILTA!

Technika

Naujienos

Teisė

Mokėjimų vėlavimo prevencija

Verslo etika

Girdi mokantys klausyti!

Muziejus

Pusė amžiaus iki „Actros“, arba MERCEDES - BENZ L6600