Redakcija Reklama Prenumerata Leidiniai Archyvas
Leidiniai: Metai:

Senasis „maršrutinukų“ pirmtakas

Aleksandras Govorucha,

Liucijus Suslavičius

Maršrutiniai mikroautobusai per pastaruosius keletа metų tapo neatskiriama „posovietinės erdvės“ miestų transporto sistemos dalimi. Atrodo, kad fordukai, folksvagenai, mersedesai, gazelės, lakstantys gatvėmis, lenkdami vieni kitus, buvo visada. Iš tikrųjų taip nėra, nes tokia viešojo transporto rūšis paplito tik po 1990-ųjų metų. Vis dėlto nedideli iki 20 keleivių vežantys autobusai - ne šių dienų išradimas. Paskutinėmis praėjusių metų dienomis sukako 70 metų nuo autobuso GAZ 03-30 gamybos pradžios. Tai masiškiausias praėjusio amžiaus pirmosios pusės rusiškas autobusas, kažkada buvęs pažįstamas ir Lietuvoje. O jo šaknų reikia ieškoti net Amerikoje!

1928 metais „Ford Motor Company“ pradėjo naujos kartos modelių - lengvojo „A“ bei 1,5 tonos krovininio „AA“ gamybа. Netrukus, panaudojant pusantratonio sunkvežimio važiuoklę, imtas gaminti Amerikai būdingas 17 vietų mokyklinis autobusas. Kai TSRS pasirašė sutartį su H. Fordu dėl pagalbos statant didelę automobilių gamyklа Nižnij Novgorode, šiandien žinomа GAZ vardu, buvo nupirkta ir teisė gaminti 1930 metų modelio lengvаjį „Ford A“, sunkvežimį „Ford AA“, o mokyklinis autobusas ant šio sunkvežimio važiuoklės buvo lyg ir savaime suprantamas priedas. Tik buvo vienas esminis skirtumas - TSRS jis turėjo tapti ne mokykliniu, o tarnybiniu įstaigose ir įmonėse. Kaip pasirodė vėliau, tokios paskirties buvo tik dalis GAZ filiale „Gudok Oktiabria“ (vėliau pavadintu GZA - Gorkio autobusų gamykla) pagamintų autobusų. Nedidukai „gaziukai“ daugelyje TSRS miestų važinėjo tiek miesto, tiek priemiesčių maršrutais, neretai vežiodavo žmones ir tarp atskirų miestų. O juk GAZ 03-30 buvo žemas salonas, 17 gana glaustai išdėstytų sėdimų vietų ir visai netinkamas stovėti suaugusiam žmogui, be to, buvo prastas apžvelgiamumas iš vairuotojo vietos. Tačiau kitokių, didesnių, autobusų tada buvo nedaug, o patyrimo konstruojant autobusus jaunos automobilių gamyklos inžinieriai neturėjo. GAZ 03-30 konstruktorius Nikolajus Borisovas prisipažino, kad perdirbinėti autobusа jie nematė reikalo, nes tikėjo, jog „Ford“ konstrukcija, kuriа jie kopijavo, yra optimali ir nereikalauja pakeitimų.

Tiesа sakant, privalumų iš tikrųjų būta. Kėbulo konstrukcija su mediniu skarda apkaltu karkasu buvo paprasta, tiems laikams technologiška ir nereikalavo specialios įrangos nei gaminant, nei remontuojant. Rėmui tenkančios apkrovos tolygiai pasiskirstydavo per visа jo ilgį, tai garantavo pakankamа patvarumа. Autobuso (kaip ir bazinio automobilio GAZ-AA) pravažumas buvo neblogas, nes jo 40 AG (vėliau 50 AG/2800 aps./min.) keturių cilindrų variklis jau ir esant nedideliems alkūninio veleno sūkiams pasiekdavo pakankamа sukimo momentа, ir autobusas lėtai, bet užtikrintai judėjo į priekį net ir blogu keliu.

Autobuso kėbulas turėjo trejas duris - priekines dešiniаsias keleiviams, priekines kairiаsias vairuotojui ir visada uždarytas galinėje kėbulo sienutėje. Jas galima vadinti ir avariniu išėjimu, bet iš tikrųjų jos buvo įrengtos tam, kad karo atveju autobusа būtų galima greit paversti sanitariniu automobiliu.

Kaip ir šiandieniniuose maršrutiniuose mikroautobusuose, GAZ 03-30 galėjo aptarnauti vienas vairuotojas, be konduktorės. Mat ilgos rankenos su svirtimi pagalba vairuotojas, nesikeldamas iš savo vietos, galėjo atidaryti ir uždaryti duris, taip kontroliuodamas keleivius ir parduodamas bilietus.

Serijinė gamyba, išbandžius tris šiek tiek besiskiriančius prototipus, prasidėjo 1933 metais. GAZ 03-30 svėrė 2270 kg (kėbulas - 900 kg), maksimalus greitis - 65 km/h. Autobusas buvo nedidelis - tik 5300x2100x2530 mm, taigi net trumpesnis už šiuolaikinę keleivinę „Gazel“, kurioje mažiau sėdimų vietų. O GAZ 03-30 beveik visada važinėjo sausakimšas. Sunki eksploatacija greit nuvargindavo mašinа. Pirmiausia persikreipdavo durys, imdavo girgždėti karkasas, po to važiuojant imdavo „plaukioti“ dermantinu aptrauktas autobusiuko stogas. Apverstų kantileverinių galinių lingių tvirtinimo vietose nuo perkrovimo įtrūkdavo rėmas, kurį tekdavo stiprinti įdėklais.

Konstruktoriai matė savo „kūdikio“ trūkumus ir siūlė keletа variantų, kaip patobulinti autobusа: kantileverines linges pakeisti įprastomis išilginėmis pusiau elipsinėmis (tai vėliau dažnai būdavo daroma kapitaliai remontuojant) arba pailginti rėmа ir pridėti dar vienа nevarantį tiltа, t.y. važiuoklę padaryti 6x2 tipo. 1936 metais standartinis autobuso kėbulas buvo pradėtas montuoti ant triašės GAZ-AAA važiuoklės. 237 tokie automobiliai buvo perduoti Raudonajai armijai kaip štabo autobusai. Vienas kitas jau demobilizuotas važinėjo dar ir po karo. O civilinių autobusų nuo 1933 iki gamybos pabaigos 1950 metais buvo pagaminta apie 18 tūkstančių.

Lietuvoje pirmieji GAZ 03-30 pasirodė kartu su rusų kariuomene 1939 metais, tačiau vargu ar prieš karа jų spėjo gauti kokia nors transporto bendrovė. Juk tuo metu mūsų šalyje buvo gaminami kur kas didesni ir modernesni autobusai. GAZ 03-30 laikas atėjo po karo, kai svarbus tapo kiekvienas važiuojantis autobusas, juolab naujas. Pokarinės laidos GAZ 03-30 nuo prieškarinių skyrėsi nebent plokščiais kampuotais sparnais, pakeitusiais apvalainus štampuotus, kuriuos turėjo visi iki pirmųjų karo metų vidurio gaminti „gaziukai“.

Kaip ir dera, naujus autobusus pirmiausia gavo sostinė: Vilniaus keleivių susisiekimo kontora 1948 metų pradžioje jų turėjo keliolika, o 1950 metais - gerа pusšimtį. „Gaziukai“ buvo pirmi nauji autobusai ir Kauno autotransporto kontoroje, Klaipėdoje, šauliuose, Panevėžyje. šiek tiek naujų šio modelio autobusų savo reikmėms gavo respublikos įstaigos bei didesnės pramonės įmonės, o dalį gerokai sudėvėtų įmonės po 1950 metų įsigijo iš naujа technikа gavusių autobusų parkų. Variklių ir važiuoklių atsarginių dalių netrūkdavo - „pusantratonių“ Lietuvoje važinėjo daug, tad dalių remontui gauti buvo nesunku. Problemų kildavo remontuojant kėbulus, bet ir to išmokta.

GAZ 03-30 epocha baigėsi septintojo dešimtmečio pradžioje, kai Vyriausybės nurodymu prasidėjo autoįmonių stambinimas, žinybinį transportа perduodant Automobilių transporto ir plentų ministerijai pavaldžioms autotransporto įmonėms. Jose su šiais autoveteranais niekas nenorėjo terliotis. Pavyzdžiui, Kaune paskutinį GAZ 03-30 turėjo J.Janonio popieriaus fabrikas. Iš jo „rekvizuotа“ senа autobusiukа iš karto nuvarė į nurašytų autobusų ardymui skirtа aptvarа, įrengtа šalia tuometinio V.Kapsuko prospekto, kur po poros savaičių supjaustė ir išvežė į metalo laužа. Panašus likimas ištiko ir kituose miestuose dar eksploatuotus GAZ 03-30. Net kino studija nesusidomėjo šiais tada jau retais automobiliais. O gaila…

"Transporto pasaulis"
Kovas Nr.3 (39)

"Linava" informuoja

Naujienos

Alternatyvos

25,25 ar 18,75 metro, 60 ar 40 tonų?

Biodyzelinas iš atliekų

Nauji modeliai

šALDYTUVAI Iš VIELIUNIO

Turkiškasis „Deimantas“

Psichologija

SAVO LAIKO KALVIS

šeima

MILčIJA: patikimumo garantas - šeimyninė atsakomybė

Statistika

Naujienos

Lietuvoje ir pasaulyje

Asociacijos „Linava“ paaiškinimas

Naujienos

Transporto politika

Vairuotojų pažymėjimai: saugumo ir laisvo judėjimo užtikrinimas

Keleivinis transportas

TIK DIRBDAMI NAUJOVIšKAI IšLIKSIME...

Vežėjo kalendorius

Nedarbo dienos

Technika

EC reiškia energijos taupymа

KETURIOS PAVAROS, PENKIOS…, šEšIOS… -O GAL DAR DAUGIAU?

Teisė

Europos Sаjungos transporto teisų

Verslo etika

Liežuvis vienas, ausys - dvi

Muziejus

Senasis „maršrutinukų“ pirmtakas