Redakcija Reklama Prenumerata Leidiniai Archyvas
Leidiniai: Metai:

VITO - mažoji „Mercedes-Benz“

Kas yra kas ir kur

Komercinio transporto parodos naudingos ne tik tuo, kad susipažįsti su naujais modeliais anksčiau, negu jie išrieda į gatves. Kita, gal net didesnė, jų reikšmė - jos rodo kryptį, kur link suka naujų transporto priemonių gamintojai. Pastarojo dešimtmečio, apimančio paskutiniuosius XX a. ir pirmuosius XXI a. metus, tendencija akivaizdi - specializacija. Kartais netgi susidaro įspūdis, kad automobilių gamintojai atsidūrė kitoje kraštutinumų skalės pusėje: anksčiau sunkvežimiai buvo bortiniai arba savivarčiai, serijiniu būdu „kepami“ gamyklose, išimčių būta nedaug. Dabar modelių ir modifikacijų yra tiek, kad net specialistai kartais pasimeta toje gausybėje. Todėl kai „Mercedes-Benz“ atstovai Lietuvoje UAB „Silberauto“ pasiūlė visai dienai išbandymams naujаjį „Vito“, pirmoji mintis buvo susivokti, koks tai daiktas, kokia jo vieta šio koncerno komercinio transporto grandinėje nuo mažiausiojo modelio iki didžiausiojo, jau šiek tiek ir senstelėjusio, „Vario“. Juo labiau, kad tie modeliams kompiuterio sugalvoti vardai tokie nieko nesakantys… Tik pasiėmęs katalogа pagaliau atseki, kad mažiausiasis yra „Vaneo“ (bendroji masė - iki 2 t), toliau - „Vito“ ir „Viano“ (iki 2,8 t, pirmasis modelis universalesnis - gali vežti ir krovinius, ir keleivius, antrasis - vien tik keleivinis). Toliau - garsioji „Sprinter“ šeimyna, gerai žinoma ir mėgstama mūsų šalyje, kaip ir ankstesnioji jos karta, dar neturėjusi savo pavadinimo ir žymėta tik triženkliu skaičiumi, apytikriai rodžiusiu bendrаjа masę ir variklio galingumа.

Komforto ir praktiškumo hibridas

108-ojo „Vito“ krovininių automobilių Lietuvoje, ko gero, arba visai nebuvo, arba gal vienas kitas, mačiau ir važinėjau vien keleiviniais, tad lyginti jį su krovininiu gal ir ne visai korektiška, tačiau galima: naujojo „Vito“ netgi krovininio varianto salonas iš esmės niekuo nenusileidžia keleiviniam - toks pats patogus, saugus, tvirtas ir itin funkcionalus. Priekinėje panelėje dingo asimetriška konsolė: vietoje jos dabar iškyla simetriška dviaukštė, tik „Vito“ - ji ištisa, o „Viano“ perpus padalinta grakščia skiriamаja juosta. Viršuje - nedidelė „bagažinė“, skirta A4 formato dokumentams susidėti - labai patogi vieta. Bėgių perjungimas liko ant priekinės konsolės: jis toks patogus, kad vėliau persėdęs į kitа mašinа, nejučia pasigendi svirties būtent toje vietoje. šiek tiek nustebino, kad dizaineriai visiškai nuvertino tachometrа: jis visai mažulytis, nugrūstas į patį prietaisų skydelio kamputį ir dydžiu prilygsta kuro kiekio rodyklei. Kadangi dyzeliai dabar darosi vis tylesni, vairuotojai, pavaras jungiantys „iš klausos“, variklį nuolat „persuka“, taip didindami kuro sаnaudas. Nežinau, ar į tai kreipia dėmesį mūsų vairavimo instruktoriai, tačiau važinėdami užsienyje už tai gaudavome barti. Ne veltui didžiųjų sunkvežimių tachometrai suskirstyti zonomis ir rekomenduojama iš jų „neišlipti“. Gal tuo iš dalies galima paaiškinti, kodėl didieji sunkvežimiai su automatinėmis pavarų dėžėmis kuro sunaudoja tiek pat ar netgi mažiau, negu su mechaninėmis.

Siekdami patenkinti potencialių pirkėjų pageidavimus, konstruktoriai „Vito“ padarė dviejų bazių (3200 ir 3430 mm), tačiau trijų ilgių (4,75 m, 4,99 ir 5,22 m). Dvi modifikacijos gali būti su paaukštintu (iki 1,76 m) stogu, tad gabenamo krovinio tūris nuo 4,65 m padidėja iki 6,49. Keliamoji galia - nuo 840 iki 1150 kg priklausomai nuo konkretaus automobilio modifikacijos ir komplektavimo. Pagal šiuos parametrus „Vito“ patenka į populiariausių šios klasės mašinų grupę Europoje.

Bet visa tai - teorija. UAB „Silberauto“ darbuotojai įteikia raktus ir nudžiugina, kad vagims, užsimaniusiems „Vito“ pavogti, tektų susirasti, atjungti ir perprogramuoti 11 šios mašinos kompiuterių, tad vienintelis kelias jа nuvaryti - gauti raktus. Užuomina aiški…

Man patikėtas ilgabazis „Mercedes-Benz Vito Mixto“ su standartine įranga ir komforto paketu. Vėliau, vartydamas bukletа apie „Vito“, bandžiau išsiaiškinti, kas sudaro tа komforto paketа, tačiau radau tik tris dalykus: aukštos kokybės vidaus apdaila, kortelių dėkliukas bei butelių laikiklis. „Viano“ modelyje toks paketas kur kas turtingesnis, bet „Mixto“ kita ir paskirtis - tai darbinis arkliukas, skirtas 1-5 žmonėms nuvykti į objektа pasikrovus iki vienos tonos krovinį. Vertinant šitaip „Mixte“ prabangos - per akis. Daugelyje kitų matytų tokios paskirties automobilių antroje eilėje įsikūrę keleiviai sėdi stačiai, kojoms vietos - minimaliai. čia - vietos į valias, o sėdynių nugarėles kiekvienas keleivis gali atlenkti pagal savo pageidavimа. Po sunkios darbo dienos ne vienas važiuojantis geru žodžiu paminės konstruktorius…

Automobilį pažinsi

važiuodamas

Raktelis spynoje pažadina 2 l 110 AG CDI variklį. žinoma, „common rail“ sistemos, „Mersedes“ dabar kitokių dyzelių negamina. Salone tylu, jokios vibracijos nei ant vairo, nei ant pedalų. O juk neseni laikai, kai net matydavai, kaip vairas šokinėja. Tačiau vos pradėjus leisti sankabа, mašinos galas kiek kilsteli ir variklis gęsta… Rankinis stabdys! Tik kur jis: nėra nei įprastoje vietoje dešinėje, nei kaip PSA mašinose arba „IVECO Daily“ - kairėje prie sėdynės, nei kaip didžiuosiuose sunkvežimiuose - ant priekinės panelės. Belieka kojinis, kaip amerikoniškuose automobiliuose? Taip ir yra! Iš pradžių neįprasta, tačiau ilgiau pavažinėjęs įpranti ir, atrodo, netgi patogiau negu rankinis. O štai galinės dvivėrės durys erzino visа laikа: centriniame galinio vaizdo veidrodėlyje jos užstojo reikalingiausiаjа kelio atkarpа, tad manevruodamas gali naudotis tik šoniniais veidrodžiais. „Vaneo“ modelyje ši problema išspręsta paprastai - asimetriškos durys: paprasta, patogu, funkcionalu. Tačiau „Vito“ durų angos plotis yra žymiai didesnis, durys - gerokai sunkesnės, tad analogiškas sprendimas vargu ar įmanomas. Beje, dvivėrės durys - papildoma įranga, standartiniame variante jos atsiveria į viršų.

Kelyje naujasis „Vito“ - puikus. Ypač nustebino naujojo variklio ir šešių laipsnių pavarų dėžės darbas - tokio šaunaus dueto, prisipažinsiu, sutikti dar neteko. Užmiestyje šeštoji pavara linksmai traukia į bet kokį kalnа, noriai leidžiasi į lenkimo manevrus. Mieste, kur distancijos nuo vieno šviesoforo iki kito neilgos, jа retai kur spėsi įjungti, tačiau jei yra galimybė, galima tai daryti drаsiai - trauks be problemų. šiaip mieste karaliaus, žinoma, ketvirtoji ir penktoji - jų elastingumu kartais negalėdavai atsistebėti. Keletа kartų sаmoningai nejungiau žemesnės pavaros, norėdamas pažiūrėti, kaip elgsis variklis, o jis vežė lyg niekur nieko.

Ankstesnių kartų dyzeliai nemėgo greičio ir tuo jie smarkiai pralošdinėjo benzininiams varikliams. „Common rail“ sistema šiа problemа, ko gero, išsprendė - greičiu ir dinamika šiuolaikiniai dyzeliai niekuo nenusileidžia. Iki 120 km/val. „Vito“ bėga tyliai ir lengvai tarsi lengvasis automobilis. Dar padidinus greitį variklis dirba šiek tiek garsiau, tačiau kur kas daugiau atsiranda įvairaus aerodinaminio triukšmo. Užtat grįžus į normalų 90 km/val. greitį, įspūdis toks, tarsi mašina stovėtų vietoje - labai apgaulingas vaizdas. Matyt, ne vienа vairuotojа gelbės puikūs stabdžiai su, ko gero, visomis įmanomomis šiais laikais elektroninėmis stabilumo programomis. Radęs laisvesnę ir platesnę kelio atkarpа suvažinėto sniego kelyje, staigiai nuspaudžiau stabdžius ir „Vito“ sustojo tarsi įkastas - nereikėjo nė minimalių vairo korekcijų. Su kita mašina vargu ar būčiau ryžęsis tai daryti kelyje, o ne aikštelėje, tačiau pamokos su „Sprinter“ modeliu specialiai palaistytame ir apledėjusiame Vilniaus autobusų parko kieme leido surizikuoti.

Bene labiausiai nustebino ir nudžiugino fantastiškas „Vito“ manevringumas. Prieš keletа metų su „Mitsubishi Canter“ sunkvežimiu turėjau nuvažiuoti į Vilniaus senamiestį - atsiminimai iki šiol gyvi. „Vito“, žinoma, mažesnis, tačiau vis dėlto gana didelis. O juk juo galės važinėti ir B kategorijų vairuotojai, įpratę prie lengvųjų automobilių dydžių. Jiems bus svarbu tik pajusti „Vito“ dydį, visa kita jis padarys pats. Džiugins, be abejo, ir gerokai pailgėjęs techninio aptarnavimo intervalas. Dar visai neseniai mažiesiems dyzeliams jis buvo reikalingas kas 7,5 tūkst. kilometrų. Dabar - kas 30 tūkst.

O pabaigai - vienas nedidelis šaukštelis deguto. Ne koncernui - jo inžinieriai padarė viskа, kad automobilis būtų saugus, manevringas, patogus - daugelis vairuotojų tik pasvajoti apie tokį gali. Degutas susijęs su galinių varančiųjų ratų schema, jo daugybę kartų ragavo vyresnės kartos vairuotojai, ypač važinėję UAZ markės mažaisiais sunkvežimiais su vienu varančiuoju tiltu: jei tik mašina nekrauta, slidžiame kelyje pajudėti iš vietos problemiška net ir į nedidelį pakilimа. Tokį pokštа „Vito“ iškrėtė ir man: turėjau gerokai paplušėti, iki išvažiavau iš tokios vietos, kur automobilis su priekiniais varančiaisiais ratais net nebūtų įstrigęs. Apie tai vairuotojams, ypač įpratusiems prie dabar masiškais tapusių priekinių varančiųjų tiltų, derėtų nepamiršti: ESP, ABS, ASR elektroninės sistemos skirtos automobilio, judančio kelyje, saugumui, o ne jo pravažumui didinti.

Liko neatsakytas vienas klausimas - ar taps naujasis „Vito“ populiaresnis už savo pirmtakа, kuris, jei lyginsime keleivinį variantа, vis dėlto nepajėgė nurungti nei „Sharan“- „Galaxy“- „Alahambra“ trynukų, nei populiariojo „Renault Espace“. Krovininis „Vito“ taip pat turi galybę rimtų konkurentų: nuo rusiškos „Gazelės“ iki bene populiariausio šioje klasėje „VW Transporter“ bei Europoje sparčiai populiarėjančio kito trynuko - „Renault Traffic“ - „Opel Vivaro“ - „Nissan Primastar“. Ko gero, tai retorinis klausimas: tiek gaminti, tiek pirkti aukščiausios kokybės automobilius - itin brangus malonumas. Brangus, beje, ne tik Lietuvoje, bet ir visame pasaulyje, todėl tie, kam reikia tokio pobūdžio transporto priemonės, neretai pasirenka pigesnius variantus. Tačiau patyrę verslininkai gerai žino: naujo automobilio kainų skirtumas gana greit ištirpsta eksploatacijos sаnaudose ir maloniai primena apie markės įvaizdį gerokai aukštesne likutine verte parduodant naudotа automobilį. šitai suvokiantys nebijo brangių pirkinių, o ketinantys mokytis vien tik iš savų klaidų, ieško pigesnių. Taip buvo visada, ne išimtis, matyt, bus ir „Vito“: vargu ar jam lemta tapti rinkos lyderiu savo klasėje, tačiau malonumas juo dirbti dėl to nė kiek nesumažėja.

Kęstutis BRUZGELEVIčIUS

"Transporto pasaulis"
Sausis Nr. 1 (37)

"Linava" informuoja

Naujienos

Aktualijos

Problemos sprendimas: du vilkikai keičia tris

Knygos

MOKSLINėS PRODUKCIJOS GAUSėJA

Pagaminta Lietuvoje

AUTOVEžIAI Iš… MARIJAMPOLėS

Patirtis

ROMASTA oficialusis „ContiTech“ atstovas

Stambiu planu

VITO - mažoji „Mercedes-Benz“

Svečiuose

Transporto politikos ir informacijos departamentas

Sveikiname!

JEIGU LAIMė - TOBULAI ATLIKTAS DARBAS…

Užsienyje

Piešinys ant vilkiko

Lietuvoje ir pasaulyje

Naujienos

Transporto politika

Aistros dėl degalų kainų

NAUJA EUROPOS SАJUNGOS INICIATYVA DėL KELIų APMOKESTINIMO

RAUSVAS POPIERėLIS ARBA KAIP EUROPOS SАJUNGA KOVOS SU NELEGALIAI DIRBANčIAIS

Keleivinis transportas

KAUNO VISUOMENINIAM TRANSPORTUI 70

TARėSI DIDžIųJų KELEIVIų VEžėJų įMONIų VADOVAI

Vežėjo kalendorius

Vasaris

Technika

DėMESIO! PADANGA LEIDžIA ORА!

UNIFIKACIJA PLIUS ELEKTRONIKA

Teisė

Juridinių asmenų registras

Sveikata

ALUTį GėRIAU…

Muziejus

ALBIONAS... iš Amsterdamo