Redakcija Reklama Prenumerata Leidiniai Archyvas
Leidiniai: Metai:

JEIGU LAIMė - TOBULAI ATLIKTAS DARBAS…

… tai Susisiekimo ministerijos Kelių ir kelių transporto departamento direktorių Romualdа PETRAVIčIų, šį mėnesį sulaukusį garbingo 70-ties metų jubiliejaus, galime drаsiai vadinti laimingu žmogumi. Kaip reta tiesus ir nuoseklus šio žmogaus profesinės karjeros kelias - visi 46 darbo metai praleisti transporto baruose. šiandien dažnokai pasididžiuojame, jog Lietuvos vežėjai Europoje užima didelę rinkos dalį, bet ne visada prisimename, jog šis rezultatas didele dalimi priklauso nuo sėkmingos R. Petravičiaus ir jo vadovaujamo departamento darbuotojų veiklos. To neužginčysi - vežėjo darbas prasideda nuo leidimo. Dar daugiau: leidimas vežti - tai leidimas egzistuoti. Bet pradėkime šį pasakojimа nuo tolėliau…

Kazys BAGDONAVIčIUS

Ilgo kelio pradžia

Paklaustas, ar nuo pat mažens domėjosi technika, R. Petravičius šypsosi: pasirodo, jo geriausias vaikystės draugas buvo gimtųjų Ylakių kalvio sūnus, su kuriuo dažnokai tekdavo kalvėje meistrauti… 1953-iaisiais baigęs vidurinę mokyklа, prisikrovęs lagaminа lašinių, Romualdas su keliais draugais atvyksta į Kaunа - laikyti stojamųjų egzaminų į Kauno politechnikos institutа. Pirmieji įspūdžiai dideliame mieste stebino - gatvėse sutikti žmonės kažkodėl nesisveikino, butų durys buvo kruopščiai rakinamos… Ylakiuose anuomet žmonės gyveno kitaip.

Greitai pralėkė penkeri mokslo metai besiaiškinant autotransporto priemonių technologijos gudrybes, dienas paįvairino dalyvavimas KPI dainų ir šokių ansamblyje, kuriame stotingam Romualdui teko šokti ir solines partijas. 1958 metais absolventus paskirstė po plačiаjа šalį, kai kam teko vykti net į Uralа. Nereikia nė aiškinti, jog visi jie norėjo likti savu miestu tapusiame Kaune, todėl gautas paskyrimas į Vilnių nei Romualdo, nei jo grupiokų ypatingai nenudžiugino. Tačiau visus sukvietęs instituto rektorius paaiškino, jog važiuoti reikia - Vilniuje labai trūksta nacionalinių kadrų, sostinę būtina sulietuvinti. Ir visa grupė be jokių ginčų išvyko.

Automobilių transporto ir plentų ministerijoje Romualdas gavo paskyrimа į Vilniaus 16-аjа ATį - dirbtuvių vedėjo pareigas. Darbas - ne baltarankiams. įmonės autotransporto priemonių parkas buvo nemažas: per šimtа tolimųjų vežimų mašinų, tiek pat savivarčių zilų, keli šimtai mazų. Naujų atsarginių detalių įmonė mažai gaudavo, todėl tekdavo restauruoti senаsias. Po dvejų metų gerai užsirekomendavusį R. Petravičių paaukštino - paskyrė į Vilniaus 4-аjа ATį vyriausiuoju inžinieriumi. ši įmonė aptarnavo geležinkelio stotis, tad jos parke dominavo konteinervežiai, miškovežiai, autotransporto priemonės biriesiems kroviniams vežti ir pan. Netrukus, 1961 m., gerа vardа turintis jaunasis inžinierius pakviečiamas į Automobilių transporto ir plentų ministerijos Autotransporto valdybа, kur jam patikimos Technikos skyriaus viršininko pareigos. R. Petravičiui tada buvo 27 metai, panašaus amžiaus specialistų ministerijoje beveik nebuvo, jis buvo jauniausias. Darbas ir vėl atiteko sunkus bei sudėtingas: automobilių techninė eksploatacija, remontas, saugumo technika, priešgaisriniai reikalai, eismo saugumo problemos, absoliučiai visas materialinis aprūpinimas. šių rūpesčių rate netruko prabėgti vos ne trys dešimtys metų. Per šį laikа R. Petravičius gavo nusipelniusio inžinieriaus vardа, tapo tos pačios ministerijos Gamybinio skyriaus viršininku, vėliau - Transporto skyriaus viršininku. Jam priklauso dešimt mokslinių publikacijų automobilių techninės priežiūros, remonto, krovinių vežimo organizavimo klausimais, tarptautinio keleivių ir krovinių transportavimo, Lietuvos kelių transporto sistemos integravimo Vakarų Europos transporto paslaugų sistemoje klausimais. Savaime suprantama, jog tarptautinė tematika jo publikacijose atsirado vėliau, šaliai tapus nepriklausoma.

Istorinio lūžio metai

Lietuvai atgavus Nepriklausomybę, Romualdui Petravičiui pasiūlomos Susisiekimo ministerijos Kelių ir kelių transporto departamento direktoriaus pavaduotojo pareigos. Prasidėjo naujasis etapas, kai senoji patirtis, kokia didelė ir turtinga bebūtų, ne visada galėjo padėti - po daugelio metų Lietuvai atsivėrė vartai į Europа. „Patriotinių ir kitokių jausmų skatinami, - šypsosi R. Petravičius, - ėmėme labai domėtis tarptautiniais ryšiais, akys krypo į Lenkijа, į kitas buvusios socializmo stovyklos šalis. Buvo atvykę konsultantai iš JAV, kurie mokė, kaip mums integruotis į Europos transporto paslaugų rinkа. Latviai ir estai pradėjo šiа veiklа kitaip, jie iškart ėmė vežioti krovinius tik labai gerais automobiliais - volvo, mersedesais, skanijomis, o mes išnaudojome tа parkа, kurį tada turėjome, net Gaz 51“. šiа toliaregę strategijа lėmė vakariečių rekomendacijos - pirmiausia privalote užsidirbti kapitalo su tomis priemonėmis, kurias turite, tegu ir su karučiais. Nors latviai ir estai anuomet mus kritikavo, prisimena R. Petravičius, bet ši strategija pasiteisino: lietuvių krovinių vežimas buvo nepalyginti didesnis. Juo labiau, kad tada Lietuvos Nepriklausomybę pripažinusios šalys elgėsi labai geranoriškai, nereikėjo sudarinėti jokių tarptautinių sutarčių, visiškai pakako trumpalaikių sprendimų, kurie buvo priimami besiderant giminingoms ministerijoms. Tokie santykiai susiklostė su Lenkija ir Vokietija, vėliau - su Beniliukso šalimis. Gal porа metų pageidaujamas kvotas gaudavome be jokio vargo, prisimena R. Petravičius. Ir tik po kokių penkerių metų, kai leidimų prireikė dvigubai-trigubai daugiau, vakariečiai suprato, kokį stiprų konkurentа išsiaugino ir patys į savo rinkа įsileido. Pereinamuoju laikotarpiu nebuvo didelių problemų gauti leidimų vežti kroviniams į Rusijа.

Būdavo ir kuriozų, prisimena R. Petravičius: susitaria lietuvaičiai dėl leidimų su italais, o jų nėra - pasirodo, rusai paėmė. Tada buvo rašomas mandagus laiškas, kuriuo bandydavo atgauti leidimus, tačiau atsargiai - neįžeidžiant, išlaviruojant, nesugadinant santykių. šitaip ir atsistojom ant kojų, šypsosi santūrumu pasižymintis
R. Petravičius, kurio kantrybė ir kitos charakterio savybės - šių eilučių autoriaus nuomone - dažnai garantuodavo derybų sėkmę. šiuo metu vykstančios derybos jau nepalyginti sudėtingesnės, - sudarinėjamos tarpvalstybinės sutartys, kurias ratifikuoja parlamentai, jos įgyja įstatymo vertę, tad leidimų gavimo kelias daug ilgesnis. Daug kas norėtų „Baltijos tigru“ vadinamа Lietuvа laikyti ant trumpesnio pavadžio, tačiau jau per vėlu - mūsų vežėjai abiem kojom tvirtai stovi Europoje, jų sunaudojamų leidimų skaičius pasiekė pusę milijono…

Pastarasis dešimtmetis nebuvo lengvas, prisimena R. Petravičius: ministerijos pareigūnams reikėjo daug ir sunkiai mokytis, išnagrinėti daugybę įvairiausių tarptautinių dokumentų, pramokti kalbas, išmokti tinkamai parengti tarpvalstybinių sutarčių projektus. Paraleliai vyko ir Lietuvos prisijungimas prie daugybės įvairiausių konvencijų, kurių reikalavimus teko vykdyti, stojimas į daugybę tarptautinių sаjungų bei asociacijų, galiausiai - bene daugiausia pastangų pareikalavusi būsimoji narystė ES.

Kaip atsirado „Linava“

„Mes puikiai žinojome, - pasakoja R. Petravičius, - kad ženevoje veikia dar 1948 m. įsteigta Tarptautinė automobilių transporto sаjunga (IRU), todėl parašėme laiškа, kuriame pareiškėme norį su ja bendradarbiauti. Jie mums atsakė, kad IRU nėra valstybinė organizacija, todėl jos nariais gali tapti tik nevalstybinės organizacijos, susijusios su automobilių transporto veikla. Tapo aišku, jog ir Lietuvoje atėjo metas steigti savаjа nacionalinę vežėjų automobiliais asociacijа“. Tai buvo padaryta 1991 m. spalio 4 d. Vilniaus 7-ojoje ATį. Pirmuoju „Linavos“ prezidentu išrenkamas Stasys Dailydka. Po septynių mėnesių, 1992 m. gegužės mėnesį Barselonoje „Linava“ tapo tikrаja IRU nare, pirmаja iš buvusios TSRS šalių. Dar po poros metų vežėjų pavyzdžiu pasekė ir ekspeditoriai - netrukus atsirado jų asociacija „Lineka“. Pastaroji šiandien dar nėra labai galinga organizacija, tačiau jos reikšmė, R. Petravičiaus nuomone, ateity ženkliai išaugs, nes būtent logistika yra sritis, kuri jungia visas transporto rūšis ir reguliuoja visа krovinių vežimo procesа bei leidžia optimaliai panaudoti turimus išteklius.

Kas toliau?

Ko gero, tai natūralus klausimas šaliai, kuri už šimto su trupučių dienų taps ES nare. Daugiau nei dešimtį metų trukęs raidos etapas jau užbaigtas. Netrukus ES šalyse nustos galiojusi dabartinė leidimų sistema. Senuosius leidimus pakeis šiuo metu jau spausdinami Europos Bendrijos leidimai. Kiekviena Lietuvos vežėjų įmonė gaus tiek pagrindinio leidimo kopijų, kiek ji turi transporto priemonių, turinčių teisę vežti krovinius tarptautiniais maršrutais. Bet tai lengvai išsprendžiama organizacinė problema. Anot R. Petravičiaus, kur kas svarbesnis dalykas - nuo š. m. gegužės 1 d. prasidėsianti tikroji konkurencija tarp naujųjų ir senųjų ES narių. Kabotažas mums dar tolima ateitis, primena R. Petravičius, Lietuvai bus taikoma gerai žinoma sistema 2+2+1. Nuobodu nebus - ES turi didelį biurokratinį aparatа, kuris gamina kaskart naujus dokumentus, tačiau lietuviai imlūs, prisitaikys… Juk būta ir sunkesnių laikų - ir baudų, ir palydų, bet išlaikėm…

Pokalbiui einant į pabaigа, tiesiai šviesiai paklausiau R. Petravičiaus, - ar labai kliudė dirbti politinių batalijų sukelta dažnoka susisiekimo ministrų kaita? Ar neužpūsdavo politikos vėjai į šį postа atsitiktinių žmonių?

Ne, tvirtai atsakė. Vieni ministrai savo darbа daugiau išmanydavo, kiti gal mažiau - tokiems tekdavo daugiau mokytis, bet atsitiktinių žmonių tikrai nepasitaikė. Tarp ryškiausių ministrų, su kuriais jam teko dirbti, R. Petravičius pamini porа dešimčių metų ministerijai vadovavusį V. Martinaitį bei jo mokinį J. Biržiškį. R. Petravičius neslepia savo nuomonės - blogai, kai rinkiminių kovų dėka Lietuvoje gausu trumpalaikių ministrų, šalį privalėtų valdyti profesionalai, kurių nereikėtų visko mokyti nuo abėcėlės. Ta proga R. Petravičius pasidžiaugia, jog šiandien efektyviai dirbančio ministro Z. Balčyčio trumpalaikiu jau nepavadinsi. Politikams derėtų atsižvelgti į tai, kad didžioji dalis Susisiekimo ministerijos sprendžiamų klausimų - ekonominiai, tad kadrų karuselė galėtų suktis daug lėčiau. Su šia mintimi sunku nesutikti - juk akivaizdu, kad jeigu Kelių ir kelių transporto departamento direktoriaus kėdėje kas keletа metų sėdėtų naujas žmogus, vargu ar galėtume tikėtis tokios Lietuvos vežėjų sėkmės.

Ir paskutinis klausimas - ar nors vienas iš dviejų R. Petravičiaus vaikų pasekė tėvo pėdomis. Pasirodo, teisi patarlė, tvirtinanti, jog obuolys krenta netoli obels: sūnus Dainius baigė VGTU Transporto inžinerijos fakultetа, šiuo metu direktoriauja UAB „Vingės terminalas“.

Septynios dešimtys metų - gražus jubiliejus. Ypač, kai jų turinys - prasmingas, rezultatyvus darbas, kurio vaisiais šiandien naudojasi daugybė žmonių. Todėl žurnalo skaitytojų ir ne tik jų - visų šalies vežėjų vardu sveikiname Lietuvos transporto sistemos veteranа Romualdа PETRAVIčIų ir linkime jam ilgų gyvenimo metų, geros sveikatos ir tolesnės sėkmingos veiklos.

"Transporto pasaulis"
Sausis Nr. 1 (37)

"Linava" informuoja

Naujienos

Aktualijos

Problemos sprendimas: du vilkikai keičia tris

Knygos

MOKSLINėS PRODUKCIJOS GAUSėJA

Pagaminta Lietuvoje

AUTOVEžIAI Iš… MARIJAMPOLėS

Patirtis

ROMASTA oficialusis „ContiTech“ atstovas

Stambiu planu

VITO - mažoji „Mercedes-Benz“

Svečiuose

Transporto politikos ir informacijos departamentas

Sveikiname!

JEIGU LAIMė - TOBULAI ATLIKTAS DARBAS…

Užsienyje

Piešinys ant vilkiko

Lietuvoje ir pasaulyje

Naujienos

Transporto politika

Aistros dėl degalų kainų

NAUJA EUROPOS SАJUNGOS INICIATYVA DėL KELIų APMOKESTINIMO

RAUSVAS POPIERėLIS ARBA KAIP EUROPOS SАJUNGA KOVOS SU NELEGALIAI DIRBANčIAIS

Keleivinis transportas

KAUNO VISUOMENINIAM TRANSPORTUI 70

TARėSI DIDžIųJų KELEIVIų VEžėJų įMONIų VADOVAI

Vežėjo kalendorius

Vasaris

Technika

DėMESIO! PADANGA LEIDžIA ORА!

UNIFIKACIJA PLIUS ELEKTRONIKA

Teisė

Juridinių asmenų registras

Sveikata

ALUTį GėRIAU…

Muziejus

ALBIONAS... iš Amsterdamo