Redakcija Reklama Prenumerata Leidiniai Archyvas
Leidiniai: Metai:

Sandėliai tampa technikos muziejumi

Lapkričio 4–ąją Vilniaus pilių komplekso papėdėje driokstelėjo trys patrankų salvės, paskelbdamos Lietuvos žmonėms, jog čia, Olandų gatvėje, atidarytas naujas muziejus. Tačiau būkime tikslūs: atidarytas Vytauto Didžiojo karo muziejaus karo technikos ir transporto Vilniaus skyrius.Ir vis dėlto, jei būtume ne tik tikslūs, bet ir teisingi, dar reikėtų pridurti, jog nepaisant administracinės priklausomybės, atidarytas iš esmės visai naujas muziejus, kokio iki šiol mūsų šalyje nebuvo. Labai norėjosi ką nors iš jo vadovų pašnekinti atidarymo dieną, tačiau į šventės iškilmes prigužėjus daugybei svečių, pokalbį apie įkūrimo džiaugsmus, rūpesčius bei problemas teko atidėti iki atlėgs įkurtuvių šurmulys.

Ir štai jis atlėgo, prasidėjo įvairiausių rūpesčių pilna muziejininkų kasdienybė. Tad šiandien ir kalbamės su žmogumi, kurio vizitinėje kortelėje kariniai bei moksliniai laipsniai, pareigos ir titulai užima didžiąją kortelės dalį. Taigi mūsų pašnekovas – Vytauto Didžiojo Karo muziejaus direktorius, pulkininkas leitenantas daktaras, o jeigu paprasčiau – istorikas ir pagal diplomą, ir iš pašaukimoGINTAUTAS SURGAILIS.

– Gerb. Gintautai, karo muziejai (bent kiek jų teko matyti) dažniausia ir prasideda, ir pasibaigia įvairiausiais žmonių galabijimo įnagiais – nuo kirvių, iečių ir strėlių su akmeniniais antgaliais iki distanciniu būdu valdomų robotizuotų pabūklų ar savarankiškam veiksmui užprogramuotų lėktuvų arba raketų. O Vilniuje, kaip supratau iš eksponatų, matysim tik karo transporto priemones?

Mūsų muziejaus Vilniaus skyriaus atidarymo šventėje pirmieji lankytojai galėjo pamatyti tik tai, ką mes, pasižadėję tokį muziejų įkurti iki 2009ųjų metų, spėjome parengti ekspozicijai – apie keturias dešimtis karinio transporto mašinų bei du tankus. Dar apie 300 automobilių, šiuo metu esantys įvairiuose šalies kariniuose daliniuose, laukia mūsų dėmesio. Tačiau tai visiškai nereiškia, jog sostinėje muziejaus lankytojai išvys vien tik transporto priemones, nors jų ekspozicija turėtų būti bene įspūdingiausia. Karo technika be galo įvairi, o kariams reikia ne tik ginklų, bet ir ryšio, ir valdymo priemonių, pagaliau jiems reikia medikų ir netgi dvasininkų paramos. Visa tai ir stengsimės parodyti šiame mūsų muziejaus skyriuje.

–Prisipažinsiu, suglumau išgirdęs Jūsų frazę apie dvasininkų paramą. Pirmiausia keista, kad ji šiais laikais reikalinga, tačiau dar netikėčiau, kad ją muziejuje galima parodyti...

Nieko keisto... Tikriausiai sutiksite, kad šiuolaikinis mokslas bei technika prikūrė daugybę baisių ginklų, tačiau žmogus iš esmės liko toks pats, kaip ir prieš tūkstančius metų. O kario profesija tragiška tuo, kad jis privalo ir griauti, ir, deja, žudyti panašius į save. Tai nebuvo lengva anksčiau, sunku ir dabar, tad karo kapelionų institutas buvo svarbus visais laikais, netgi tada, kai juos vadindavo šamanais. O karo kapelionų veiklą atskleisti mums padės Olandų gatvės kariniame miestelyje išlikusi, tik reikalaujanti rekonstrukcijos bažnytėlė. Ją restauravę turėtume karo kapelionų institucijai skirta ekspoziciją, apimančią laikus nuo Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės iki mūsų dienų.

–Neįtikėtina... Puikiai suprantu užmojį surinkti kariškas, atsiprašau už žodį, geležis. Jos, tegu ir parūdijusios, vis dėlto materialus žmonijos specifinio paveldo paminklas, o kapelionų veikla... Juk kiek kartų girdėjome geležinį argumentą įvairiausiuose detektyvuose – žodžio į bylą neįsegsi, o juk dvasininkų pagrindinis darbo „įrankis“ – žodis.

– Tačiau yra ir kitas, ko gero, iš antikos atėjęs posakis – popierius nedega... Netgi tada, kai jau atrodo, jog visi pėdsakai sunaikinti, anksčiau ar vėliau yla išlenda iš maišo, ir tiesa paaiškėja. Tad, patikėkite, ir numatomoje ekspozicijoje mes turėsime ką parodyti.

–Teks patikėti ir palaukti. Tačiau belaukiant vertėtų išsiaiškinti kitus klausimus. Pavyzdžiui, kodėl Vytauto Didžiojo karo muziejus Kaune užsimojo kurti filialą Vilniuje. Juk Kaune ir apie jį, kiek prisimenu iš istorijos, būta devynių karinių fortų. Devintąjį tarybų valdžia sugebėjo paversti tais laikais gana įspūdingu muziejumi. Negi karo technikos ekspozicijai nebūtų labiau tikęs kuris nors iš likusių “laikinosios sostinės” fortų? Juk pripažinkime – senųjų karinių sandėlių teritorija Vilniuje, Olandų gatvėje, nė iš tolo neprimena muziejinės aplinkos.

Sandėliai, tiek kariniai, tiek civiliniai, niekad nebuvo statomi galvojant apie tai, kad jie kada nors gali tapti muziejumi. Juolab kad kariniai sandėliai Olandų gatvėje čia kūrėsi dar XVIII amžiuje. Sutinku: aplinka muziejui šiandien toli gražu ne geriausia. Tačiau yra du dalykai, apie kuriuos visuomenė turėtų žinoti. Pirmasis. Subrendus idėjai įkurti karo technikos ir karinio transporto muziejų, jam vieta buvo numatyta Kauno VI forte. Iš principo – vieta ideali: pačiame miesto centre, rūsčios betoninės sienos, daug dengtų ir nuo atmosferos poveikio apsaugotų patalpų... Tačiau tam, kad į šią teritoriją būtų galima įleisti žmones, ją pirmiausia būtina išminuoti (taip taip, išminuoti, nes niekas šiandien nežino, ką ten galima rasti), po to patalpas rekonstruoti ir pritaikyti muziejui. Tam reikėtų nemažų pinigų, tačiau kur kas svarbiau – optimistiniais skaičiavimais bent 3–4 metų visiems darbams atlikti. Antra – mūsų potencialūs eksponatai sensta ir yra ne dienom, o valandom. Tie, kas turėjo reikalų su karine technika, žino, jog tankai ir lėktuvai paprastai kuriami 2–3 mūšiams, tik transporto mašinos tarnauja šiek tiek ilgiau. Apie antikorozinę kovinių mašinų apsaugą paprastai galvojama tik taikos metu, tačiau toli gražu ne visada atliekami darbai, numatyti pagal reglamentą. Pasekmė – mašinos stovinčios patvoriuos rūdyja ir dūla kur kas greičiau, negu dirbančios.

Ir nurašomos, ir metalo laužui pasmerkiamos kur kas greičiau...

– Be abejo. Biurokratinė materialinių vertybių apskaita kariuomenėje tokia pati, kaip ir civiliniame gyvenime, tad nenaudojama technika čia taip pat stengiamasi atsikratyti kuo greičiau. Mūsų uždavinys – ją išgelbėti, o kad galėtume tai padaryti, nurašomąją techniką reikia kur nors padėti. Manau suprantate, kad muziejaus plėtra buvo būtina.

Tad muziejaus VI forte idėja palaidota?

– Nieko panašaus. Taip gali manyti tik tie, kas neįsivaizduoja, kiek mūsų kariuomenė turi technikos. Mūsų idėja tokia. Vilniuje galėtų būti kaupiama ir eksponuojama transporto technika, ryšio, aplinkos stebėjimo priemonės (radarai), kompiuteriai, karių buities ir laisvalaikio atributika. Kaune galėtų likti sunkioji specialioji, šarvuotoji žemės bei jūrų technika bei stambaus kalibro ginklai.

Ar šiems užmojams įgyvendinti pakaks eksponatų? Juk vien tik Vilniuje jūs turėsite per 5 ha teritorijos.

– Ne turėsime, o turime. Muziejus jau veikia, jame kol kas dirba penketas darbuotojų, o po naujųjų metų jų turėtų būti bent trylika. Ir dar vienas dalykas: mūsų didžiausi rūpesčiai – ne eksponatų trūkumas, o baimė, kaip tilpsime tuose 5 ha ir kokybiškas eksponatų restauravimas bei išsaugojimas.

– O kas juos restauruoja, prižiūri, tvarko? Juk nuo sunkvežimio ar šarvuočio nepakanka nuvalyti dulkes – net ir stovinčią mašiną reikia retkarčiais užvesti, keisti eksploatacinius skysčius, alyvą, filtrus...

– Ko gero, nė neįtariate, kaip skaudžiai užlipote ant nuospaudos... Iš tikrųjų visa tai daryti reikia. Būtina. Žinom šitai ir turime, kas visa tai daro, tačiau susidūrėme su, galima būtų sakyti, juokinga problema, jei dėl jos nebūtų labai apmaudu – kaip juridiškai ir buhalteriškai apiforminti su šiais darbais susijusias išlaidas? Juk eksploatacines medžiagas galima nurašyti kai transporto priemonė kažkur važiuoja. O štai tankui vien užvesti reikia šimto litrų dyzelino. Jo kažkiek turi nuolat būti ir visų eksponatų degalų bakuose, ir magistralėse, ir varikliuose, kitaip metalai koroduoja, o tarpikliai sensta ir pradeda nebeatlikti savo funkcijų. Blogiausia, kad ir pasitarti nėra su kuo, nes tokio muziejaus niekur aplink nėra. Tačiau tai, kad ir kariuomenės vadai, ir Krašto apsaugos ministerijos vadovai muziejaus idėją labai remia, manau, padės įveikti ir šią biurokratinę problemą.

Klausau Jūsų ir galvoju: kokia puiki muziejaus idėja, tik ar laiku ji užgimė, kai aplink visi klykia krizė, krizė ir ragina kitus veržtis diržus. Ir, baisiausia, ne tik ragina, bet kas gali, tas ir veržia. O čia dar ir permainos krašto apsaugos ministerijoje. Ar nenugeibs Jūsų taip puoselėjamas želmenėlis krizės sausroje?

– Negalim pasirinkti tėvų, negalim pasirinkti savo gimimo dienos... Ir muziejus buvo įkurtas tada, kai subrendo tam sąlygos. Nebursiu iš kavos tirščių apie jo likimą, tačiau tikiu jo ateitimi. Pirmiausia todėl, kad, priešingai negu kai kas įsivaizduoja, jo įkūrimas ir išlaikymas nereikalauja didelių sąnaudų: visi eksponatai – iš mūsų karinių dalinių arba juos padovanojo mūsų kolegos užsienyje. Pavyzdžiui, tankus – lenkai, džipus – prancūzai, kai kurios technikos liko ir pasitraukus iš Lietuvos sovietų armijai. Antra, kadangi karinės technikos konstruktorių idealas – paprastumas ir patogumas ją prižiūrėti lauko sąlygomis, išlaidos daugiausia susijusios su antikoroziniu metalo apdorojimu. Tinkamai pasirūpinus metalo apsauga, didžioji dalis technikos gali stovėti lauke ir tik kai kuriems modeliams reikia lengvos konstrukcijos pavėsinių. Ir trečia – anksčiau restauravimo darbus Lietuvos kariuomenė konkurso būdu užsakinėjo privačioms bendrovėms, tačiau tai ir gana brangu, ir kokybė toli gražu ne visada tokia, kokios norėtume, tad dabar dalies darbų imsimės patys. Juo labiau, kad mums nori talkinti ir specialiųjų mokyklų moksleiviai, ir aukštųjų technikos mokyklų studentai, turintys unikalią proga su senąja technika susipažinti ne iš paveikslėlių, o realiame gyvenime. Taigi, manau, niekam netapsime per daug didelė finansinė našta, kurią nusimetus kažkieno biudžete akimirksniu užsitrauktų skylės. Pagaliau turiu pasakyti, kad mums iki šiol labai sekėsi: muziejaus idėją palaikė ir Vilniaus savivaldybė, ir Krašto apsaugos ministerijos vadovybė, o dabar, kai muziejus ėmė netikėtai sparčiai populiarėti, sustabdyti jo raidą būtų labai neišmintinga.

Sakot ėmė sparčiai populiarėti, tačiau be atidarymo iškilmių apie jį nieko nebuvo girdėti, nematyti ir reklaminių skelbimų, negirdėti kvietimų apsilankyti...

– Jau sakiau, kad muziejuje kol kas dirba tik penki žmonės ir tik du iš jų, palikę visus kitus darbus, veda ekskursijas. Ko gero, sunku bus patikėti, tačiau per dieną Vilniaus skyriuje apsilanko 120-150 žmonių. Ekskursijos važiuoja iš visos Lietuvos, tad laukiam nesulaukiam mūsų naujųjų darbuotojų, be jų reklaminės akcijos neturi prasmės.

Belieka pasidžiaugti muziejaus populiarumu ir laukti jo ekspozicijos atnaujinimo. Esu tikras, mūsų žurnalo skaitytojai jame bus ne tik svečiai, bet prireikus – ir talkininkai. Dėkoju už pokalbį.

Kalbėjosi Kęstutis Bruzgelevičius

"Transporto pasaulis"
Gruodis Nr.12 (96)

"Linava" informuoja

Baltarusija

Kazachstanas

Keleivių vežėjai ir savivaldybės kreipėsi į šalies Seimą ir Vyriausybę

Kronika

Lenkija

„Linavos“ socialinė akcija „Būk matomas kelyje“ sostinės mokyklose

„Linavos” vadovai su darbo vizitu lankėsi Maskvoje

Aktualijos

Kova su vėjo malūnais?

Nuo Naujųjų – išankstinis TIR elektroninis deklaravimas

Egzotika

Didžiausias mobilus betono straublys

Eismas

Baudų griežtinimas – ne be pagrindo

Ekologija

Žalioji banga: debiutuoja ekologiški FIAT „Ducato“ ir „Fiorino CNG“

Idėjos

Sandėliai tampa technikos muziejumi

Padangos

Restauruotosios „Treadmax” rieda lyg naujos

Priekabų ūkis

FELDBINDER - cisternų specializacijos lyderis

Rinka

MAN gamins „Volkswagen“ sunkvežimius Brazilijoje

Servisas

Prisirišti ar būti laisvam?

Lietuvoje ir pasaulyje

Energetikos muziejuje – ir transporto priemonės

ICE – atsitikus nelaimei

Ličio – polimerų akumuliatoriai

Naujas terminalas – spartesniam darbui

Naujos kartos ksenono žibintai

Saugaus ir ekonomiško vairavimo mokymai

„Dakare“ neliko ne tik Dakaro, bet ir Afrikos

„Krone“ puspriekabių naujovės

Žinotina

Vairavimo ir poilsio režimas: baudos už pažeidimus vairuotojams ir įmonių vadovams

Keleivinis transportas

Dar viena kilpa ant keleivių vežėjų kaklo

Prancūzai siūlo pagalbą

Muziejus

Žvilgsnis ne pro langą, o į langą