Redakcija Reklama Prenumerata Leidiniai Archyvas
Leidiniai: Metai:

Improvizacija retro tema

Originaliai pateikta reklama atkreipia dėmesį, o jei ji ant retro stiliaus komercinio automobilio, tai gali būti dar ir nepamirštama. Nemažai žinomų kompanijų suprato šių automobilių reklaminį potencialą, todėl joms prireikė ne šiaip furgonų produktams išvežioti, o automobilių, į kuriuos visi atkreiptų dėmesį. Štai Didžiojoje Britanijoje tarp senų unikalių taksi „kebų“ ir dviaukščių klasikinių autobusų kaip istorinį siužetą tapo įprasta matyti gatve riedantį retro stiliaus autobusiuką arba furgoną. Iš tiesų – kur tik jie pasirodydavo, visur sulaukdavo daugiausia dėmesio. Nenuostabu, kadangi tai „Asquith“ automobiliai – vadinamosios replikos, reti, vienetiniai, pagaminti nedidelėje firmoje Didžiojoje Britanijoje pagal trečiojo dešimtmečio stilių.

Dar prieš gerą pusšimtį metų niekam nė į galvą neateidavo mintis pasigaminti seno automobilio kopiją. Kam grįžti į praeitį, jei šito nereikia muziejaus ekspozicijai ar kino studijai kaip rekvizito? Užtat vėliau retro mados pradininkai ėmė bandyti senojo automobilio formą jungti su tuo metu populiariais agregatais. Pirmieji buvo amerikiečiai. Automobilių dizaineris Brooks’as Stevens’as 1964 metais įsteigė nedidelę firmą „Excalibur Automobile Corporation“. Pirmuoju pavyzdžiu buvo pasirinktas 1929 metų „Mercedes Benz-540K“. Jau pirmasis automobilis, ir juolab kiekvienas vėlesnis modelis buvo vertinami prieštaringai. Tvirtinta, kad jie neatitinka savo prototipų, skiriasi ne tik agregatai, bet ir proporcijos, kai kurių išorinių detalių forma, juolab medžiagos ir gamybos technologija. Tai tiesa, tačiau jie ir nėra tikslios senųjų mašinų kopijos. Tai originalus konstruktorių kūrinys, kurio tikslas – atgaivinti pirmųjų motorizacijos dešimtmečių atmosferą. Kartu tai susižavėjimas ir pagarba automobilizacijos pionieriams, garsiems automobilių konstruktoriams, jų inžinerinės minties kūriniams, o galbūt ir noras išsiskirti.

Atrodytų, retro stiliaus mėgėjus turėtų dominti visi senieji automobiliai. Anaiptol: automobilių vadinamųjų replikų gamintojai tvirtai laikosi kelių markių. Dažniausiai pasirenkami atviri dviviečiai sportiniai dvidešimtųjų, trisdešimtųjų metų modelių automobiliai („MG-TD“, „BMW-328“, „Jaguar-SS“, „Bugatti-35“), kuriems pagaminti kėbulą – brangiausią automobilio dalį – be rankų darbo neišsiverčiama. Tik kelios firmos („Sbarro“ ir „Panther“) gamino keturių, penkių vietų uždarus kėbulus, atkartojančius „Bugatti 41 Royale“ konstrukciją. Domėjimasis „nekasdieniškais“ automobiliais replikomis pasaulyje labai padidėjo devintojo dešimtmečio pradžioje. Tada maždaug trisdešimt Brazilijos, Olandijos, Italijos, Anglijos, JAV, Prancūzijos, Šveicarijos firmų skubėjo išpildyti užsakovų pageidavimus ir pagamindavo iki 3000 senųjų automobilių kopijų. Tačiau tikra naujovė buvo tuo pačiu metu Anglijos keliuse pasirodę spalvingi furgonai su „Asquith“ logotipu.

„Asquith“ veikla, susijusi su automobiliais, minima nuo 1980 metų, kai senų baldų restauratoriai Crispin’as Reed’as ir Bruce West’as, susižavėję1928 metų furgonu „Austin 12“, tapo naujais jo savininkais. Atnaujintu ir firmą reklamuojančiu automobiliu jie išvežiodavo baldus. Netrukus restauratoriai pastebėjo, kad tai patinka klientams, o bendrovė didina darbų apimtį ir tempą. Tai buvo sėkmė. Tačiau automobiliui buvo per daug metų, jis negalėjo būti toks patikimas kaip savo jaunystės laikais.

Kuo įdomūs „Austin“ firmos automobiliai? Pirmieji kūrėjus išgarsinę legendiniai „Austin Seven“ pasirodė 1922 metais. Jie buvo labai lengvi, kompaktiški, kampuotos išvaizdos, atviri su stipininiais ratais. Modernizuojant „Austin Seven“ iki 1939 metų susiformavo visa modelių šeimyna: „Twenty“, „Sixteen“, „Ten“, „Light Ten“, „Twelve“, „Eight“. Kiekvieno lengvojo „Austin“ važiuoklės pagrindu buvo kuriami furgonai ir pikapai, galėję vežti nuo 300 kg iki 1,5 t krovinio. Populiariausios tapo 1 t važiuoklės „Twenty“, ant kurių montuodavo furgono arba sanitarinį kėbulą. Savito dizaino, bet iš esmės gana paprastos konstrukcijos, šiek tiek modifikuoti serijiniai „Austin“ ketvirtojo dešimtmečio pabaigoje buvo teikiami ir britų kariškiams. Šie automobiliai kartu su bedfordais, denisais, humberiais garbingai išlaikė pirmajį, sunkiausiajį, karo etapą.

Grįžkime į devintojo dešimtmečio pradžią. Jau minėtoje senų baldų restauravimo bendrovėje baldų išvežiojimui buvo nuspręsta pasigaminti naują retro stiliaus furgoną: senasis „Austin“ nepajėgė dirbti devintojo dešimtmečio tempais, buvo įdomus, bet nerentabilus, sunkiai nuvažiuodavo didesnį atstumą, o ir degalai smarkai pabrango. Panaudojus „Ford Transit“ važiuoklę buvo pagaminta 1929 metų „Talbot“ kopija. Tačiau keitėsi mados ir netikėtai sumažėjo klientų, norinčių restauruoti senus baldus. Įmonės savininkams šovė puiki mintis – gaminti retro stiliaus furgonus. Bendrovė gavo nemažai užsakymų pagaminti retro stiliaus furgonų.1981 metų liepą Crispin’as Reed’as ir Bruce West’as įkūrė nedidelę įmonę „Asquith Motor Carriage Company Ltd“. Taip ji tapo viena iš nedaugelio pasaulyje, kurioje rankomis surenkami retro stiliaus automobiliai.

1982 metų lapkritį pro gamyklos vartus išriedėjo pirmasis automobilis. Meistrai, iki tol restauravę prabangius Chesterfield‘o stiliaus senovinius baldus, dirbdami prie automobilių kėbulų puikiai panaudojo savo patirtį. Juk ir čia galima buvo rasti prabangių senoviškų elementų: sulanguoti odiniai apmušimai, ovalo formos galiniai ir šoniniai langai arba graikiško riešutmedžio faneruote dengti prietaisų skydeliai. Pirmieji buvo 1929 metų „Morris Minor“ automobiliai replikos, mažučiai furgonai ir taksi. Būdinga, kaip ir visiems angliškiems automobiliams, pažemintas kėbulas, ratų nišos, įsikišusios į kėbulo vidų. Nepraktiško ir per sunkaus kėbulo modeliai su lengvojo automobilio „Reliant“ varikliu bei važiuokle tapo kliuviniu kelyje, tad kai kurios firmos jį pirko tik kaip mobilią reklamą.

Bet „Asquith“ simboliu tapo ne jie, o visa serija didesnių vienos tonos furgonų bei mikroautobusų, surinktų ant „Ford Transit III“ važiuoklės. Uždaras paprastas arba su termoizoliacija furgonas „Shire“ galėjo būti įrengtas ir kaip mobilus komercinis kioskas su atidaromais į viršų plačiais langais. Bendrovė pagamino ir miniatūrinį vilkiką „Maverick“, „Cob“ pikapą arba paaukštintą furgoną, naudotą vežti lenktyninius žirgus, „Mascot“ devynių vietų mikroautobusą ir didesnį, 12 – 16 vietų, liuksusinį mikroautobuso variantą su „Palace“ atsidarančiu stogu. Pagal pageidavimą galėjo būti įrengiama automatinė arba mechaninė pavarų dėžė, vairo stiprintuvas, katalizatorius ir kita tuometinė įranga.

Tai nebuvo tiksli praeityje egzistavusio modelio kopija, o trečiojo dešimtmečio stiliaus imitacija. Automobilių mediniai kėbulai – stačiakampiai, į priekį atsikišusios pusiau elipsinės lingės, tarp jų – aukštas dekoratyvus chromuotas radiatorius. Medinius ratus su stipinais imitavo lietas aliuminis, juos sklandžiai gaubė sparnai. Vairuotojo pusėje, virš priekinio sparno, tvirtintas atsarginis ratas. Kitoje, kairėje pusėje, ant plačios ilgos paminos, jungiančios priekinius ir galinius sparnus, pritvirtinta medinė dėžė, kurioje įdėtas akumuliatorius. Tarpukaryje tokios krovininių automobilių paminos atlikdavo svarbų vaidmenį – ant jų būdavo sukraunami ir tvirtinami atsarginiai degalų bakai, dėžės su įrankiais, vilkimo trosai ir kita.

Unikalius „Asquith“ automobilius naudoja nemažai žinomų pasaulyje firmų: „Akai“, „Benson & Hedges“, „Carlsberg“, „Colgate“, „Konica“, „Johnnie Walker Whisky“. Jų galima matyti Vokietijoje – aptarnauja „McDonald‘s“ restoranų tinklą, Andoroje – tiekia gėrimus „Baileys Original Irish Cream“, Japonijoje – veža pasivaržyti golfo laukuose klubo žaidėjus, net Paragvajuje – reklamuoja cigaretes „Kent“. Visais gamybos metais „Asquith“ priklausė nuo klientų kaprizų ir jų besikaitaliojančių likimų. Išpildydama užsakovų reikalavimus, suplaukusius iš viso pasaulio, bendrovė per metus pagamindavo apie 100 automobilių. Daugiausia – eksportui. 1990 metais užsakymų staiga katastrofiškai sumažėjo – rankiniu būdu gaminti automobilį tapo per brangu. Pasikeitus kompanijos šeimininkams, 1997 metais gamyba dar buvo tęsiama. Ieškodama pigesnės darbo jėgos, bendrovė persikėlė į Dresdeną, tačiau po Elbės potvynio 2001 metais gamyba buvo nutraukta. Įdomu tai, kad nuo tada kaimyninėje Lenkijoje, Katovicuose, pradėjo veikti „Asquith“ atstovybė, kuri nedidelėmis partijomis gamino šiuos automobilius.

Griežtų senųjų automobilių vertintojų nuomone, replikos – tai tik garsių praeityje egzistavusių automobilių parodija, bet kaip bevertintum, šios prabangios ir prestižinės mašinos yra madingos ir randa savo pirkėją. Rankų darbo kėbulas ir kiekviena detalė, surenkant automobilį pačiupinėta meistro, iš pirmo žvilgsnio asocijuojasi su vertybėmis ir tradicija, kartu kuria „senų gerų laikų“ įvaizdį.

Saulius VENCLOVAS

"Transporto pasaulis"
Lapkritis Nr.11 (95)

"Linava" informuoja

Kronika

Aktualijos

Draudėjas ir klientas: draugai ar priešai?

Eismas

"Visiom zero"

Ekologija

Žingsnis į švaresnę aplinką

Ekonomika

Rytų rinka: viliotinis sunkvežimių gamintojams iš Vakarų

Įkurtuvės

Patikimiems sunkvežimiams – patikimas servisas

Nauji modeliai

Naujas veidas, naujas ir vardas

Naujienos

Lietuvos rinkai – BMC autobusai

Padangos

„Dunlop” universaliosios: tinka ir tolimiems, ir regioniniams maršrutams

Pažintys

“Volvo”: egzaminuoja kalnai

Priekabų ūkis

Specializuotos FELDBINDER transporto priemonės

Lietuvoje ir pasaulyje

DAF modelių CF ir XF evoliucija

Elektrokurjeriai

Hibridinis „Renault Premium“: mažiau triukšmo ir degalų

Kiniški FAW sunkvežimiai su europietiškais agregatais

Leidinyje - susisiekimo istorija

Supersunkiasvoris „Komatsu“

“Volkswagen Caddy” 4x4”…

„Ford Transit“ su visų ratų pavara

„LDV Maxus“ bus gaminami ir Rusijoje

Keleivinis transportas

Suomija: savita šalis su specifine visuomeninio transporto sistema

Vilniuje brangsta visuomeninio transporto bilietai

Technika

Common railsistema: kartų kaita

Naujausias pasaulinio projekto dyzelis: perspektyva ir galimybės

Teisė

Teismo dokumentų įteikimas

Muziejus

Improvizacija retro tema