Redakcija Reklama Prenumerata Leidiniai Archyvas
Leidiniai: Metai:

Degalų trūkumas ir kūrėjų fantazijos

Norite susigadinti nuotaiką - važiuokite prisipilti degalų, bet jei tai padarysite šiandien, galbūt išlošite, nes rytoj bus dar brangiau. Atrodo, kad nieko pakeisti negalime, tad tenka su tuo susitaikyti ir toliau ploninti piniginę arba mažiau važinėti.

Automobilizmo istorijoje buvo dar sudėtingesių situacijų ir ne dėl skambumo naftą pavadino juoduoju auksu. Kai jos pritrūkdavo ir kainos pakildavo į nepasiekiamas aukštumas, belikdavo pasitelkti fantaziją ir ieškoti išeičių... pavyzdžiui, - malkų.

Dar XVIII amžiaus pabaigoje įžvalgūs žmonės pastebėjo, kad uždarame inde kaitinant akmens anglį ar medžio trinkeles, išsiskiria degiosios dujos. Netrukus jas panaudojo karališkųjų rūmų apšvietimui. Tai buvo labai vertingas išradimas, nes dujos degė ir švietė geriau, nei brangios vaškinės žvakės.

Vidaus degimo variklyje minėtas dujas, uždegamas elektros kibirkštimi, pirmasis panaudojo belgų išradėjas Žanas Lenuaras 1860 metais, o 1885 metais Karlas Bencas pasiūlė žibalo valymo (distiliacijos) atliekas – benziną deginti cilindruose. Nuo tada prasidėjo nesulaikomos motorų konstruktorių lenktynės su džiaugsmais ir praradimais.

Karo laikus menantys žmonės teigia, jog malkomis kūrenamas dujų generatorines mašinas sumanė vokiečiai. Iš tikrųjų, tenka pripažinti, kad pirmieji buvo vokiški automobiliai, kuriuose panaudotas Imbert´o išradimas.

Georg´as Imbert´as gimė 1884 m. kovo 26 dieną Niederstinzel´yje (Lotaringija). Gerai baigęs mokyklą, mokslus tęsė prestižinėje tuo metu Miulhauzen‘o chemijos mokykloje. Po trejų metų gavo inžinieriaus diplomą ir būdamas dvidešimties metų, pateikė pirmąjį patentą, o per kitus dešimt metų - dar penkiolika. Po tarnybos vokiečių armijoje, įsidarbino chemiku muilo virimo fabrike, tačiau konstruktoriaus minties nei finansinės problemos, nei nepripažinimas nesustabdė. Atvirkščiai, karo metų patyrimas, darbas fabrike šalia stacionarių dujinių variklių skatino išradėją kurti naujas konstrukcijas ir savo rankomis pagaminti patikimai veikiantį vežiojamą dujinį generatorių. Pirmiausia Georg´as pabandė gauti sintetinį kurą iš anglies. 1921 metais jis išbandė dujų generatorių, kūrenamą medžio anglimi,o po metų jau pajudėjo automobilis, naudojantis malkas. Bandomajame katile trūkstant deguonies deginama mediena sudaro degias dujas, kurios išvalomos, aušinamos ir paduodamos į cilindrus.

Po Pirmojo pasaulinio karo Europa liko sužalota: prie žmonių aukų prisidėjo materialiniai nuostoliai, kurių negalėjo kompensuoti nualinta pramonė ir archaiškai dirbamas žemės ūkis. Valstybių finansų būklė buvo katastrofiška. 1922 metais Prancūzijos vyriausybė, nenorėdama priklausyti nuo įvežamo brangaus kuro, surengė alternatyvaus kuro panaudojimo automobiliuose ir traktoriuose konkursą. Chemikas iš Lotaringijos laimėjo varžybas prieš gausiausiai dalyvavusius anglus. Vyriausybė jam kartu su pramonininku Dietrich´u patikėjo gaminti dujų generatorius. Tai buvo galimybė išbandyti įvairius dujų gavimo, degant medžiui, procesus ir juos tobulinti.

Dėl nesutarimų su Dietrich´u 1930 metais Imbert´as persikėlė gyventi į Saarland´ą, tuo metu priklausiusį Vokietijai, ir čia įkūrė įmonę „Gesellschaft der Imbert-Gasgeneratoren". Prancūzijos karo ministras Maginot´is dėl to net įsižeidė, tačiau Imbert´ui palanki sėkmė buvo Vokietijos rinkoje. Čia jis tęsė bandymus ir firmoms pardavinėjo licencijas. Imbert´o brolis Jean-Paul´as pardavė įdėją amerikiečiams. 1934 metais Amerikoje surengtas bandomasis važiavimas dujų generatoriais varomais krovininiais ir turistiniais autobusais „Ford V8“ bei „Magirus S3000“. Iš viso 46 dujų generatoriais varomais automobiliais amerikiečiams stengtasi parodyti, jog šis tik buityje arba stacionariuose varikliuose naudotas kuras visiškai tinka ir automobiliams. Deja, Amerikos rinkoje tai neprigijo.

Vokietijoje generatorių modernizavimas spartėjo, tačiau iki 1938 metų visoje šalyje buvo tik 88 veikiantys dujų generatoriai. Neatsitiktinai tuomet Köln‘e, “ Fordo” gamyklos kaimynystėje, įsikūrė "Imbert Generatoren GmbH". Karbiuratoriniai „Ford“ V8 varikliai su tuo pačiu suslėgimo laipsniu (6,25), sėkmingai naudojo medžio dujas ir išvystydavo 60 AG galią. Imbert´o dujų generatoriai buvo montuojami ir ant „Opel“, „Mercedes“ bei šveicariškų „Berna“ krovininių važiuoklių. Dujų generatorių įtaisydavo už vairuotojo kabinos, išcentrinį ir smulkaus valymo filtrus - po priekiniu buferiu, o aušintuvą - prieš radiatorių.

Kyla klausimas, ką reikėtų daryti, norint važiuoti ir turint tik glėbį smulkiai skaldytų malkų? Pakaktų elementarių žinių apie dujų generatorių ir sumanumo. Degant malkoms sudega didžioji dalis dervų, spirito, rūgščių ir atsiskiria (pasigamina) dujos. Į generatorių galima mesti malkas jo nesustabdžius (neužgesinus). Tai daryti reikia itin atsargiai, kadangi generatoriaus dujose su aitriais dūmais yra apie 20 proc.nuodingų smalkių. Uždarius dangtį, pro apžiūros angą galima stebėti ugnį. Jei ji rami ir raudonai mėlynos spalvos, galima jungti paleidimo pūstuvą. Kol pasirodys tinkamos degimui dujos, tai gali užtrukti iki 15 minučių. Paleidus variklį starteriu, veikiama dujų srauto, šviežio oro sklendė prasiveria ir susidaro oro-dujų mišinys. Variklis pradeda dirbti ir siurbti jam reikalingą kiekį dujų, tuomet galima išjungti paleidimo pūstuvą, kad darbo metu papildomas oras nepaliesintų mišinio. Pamiršus išjungti paleidimo pūstuvą arba sistemoje susidarius vakuumui, procedūrą tenka kartoti iš naujo. Po šių procedūrų automobilis parengtas važiuoti. Naudojant medžio dujas, variklio galia sumažėja apie 30 proc., nes jose yra apie 50 proc. nedegaus azoto. Dar šiek tiek galios prarandama dėl oro srauto iš generatoriaus pasipriešinimo, bet ar tai svarbiausia?

1940 metais militaristinė Vokietija okupavo Prancūzijai priklausiusį Saarland´o kraštą. Imbert´as pasitraukė į Epinal (Prancūzija), bet tų pačių metų rugsėjį grįžo ir savo įmonėje Saarland´e dirbo tarnautoju. 1939 metais vietoje vermachto reikalavimus atitinkančio kuro įsigaliojo draudimas žemės ūkyje ir civilinėms reikmėms naudoti medžio dujas. Buvo taikomos labai didelės - iki 10.000 Reichsmarkių baudos. Vėliau dėl kuro trūkumo vėl leista naudoti dujų generatorius ir ši alternatyvi kuro panaudojimo galimybė labai greitai tapo populiari. Nuo 1942 metų pradžios dujų generatoriai buvo gaminami serijomis, visoje Vokietijoje įrengta apie 2000 „medžio kolonėlių“, kuriose pardavinėta kapota, degtukų dėžutės dydžio, sausa mediena. Įtaisyti tokią serijinę įrangą automobiliui, priklausomai nuo jo tipo, kainavo brangiai - nuo 1200 iki 2500 Vokietijos markių.

Antrojo Pasaulinio karo metais buvo apie vieną milijoną malkomis varomų automobilių. Ankstesnioji Imbert´o dujų generatorių įranga griozdiškai buvo montuojama iš automobilio išorės, vėlesnes įrangos konstrukcijas, atsižvelgiant į automobilio formas, pradėta harmoningai integruoti, kartais sujungiant į vieną agregatą.

Iki 1945 metų pagaminta 500 000 "Imbert Generatoren GmbH" sistemų. Vokietijoje Imbert´as buvo pramintas „Holzgas Papst“ (medžio dujų tėvu), 1944 metais jo nuopelnai įvertinti net valstybiniu apdovanojimu. 1944 metų gruodį, amerikiečiams užėmus Saarland´ą, Imbert´as buvo areštuotas, įmonė parduota. Viską praradęs, sulaukęs 66 metų, Imbert´as 1950 metų vasario 6 d. mirė Saarland‘e.

Grįžtant į prieškario laikus, reikėtų paminėti dar keletą šalių, kuriose tęsėsi dujų generatorių populiarumo epocha. Skandinavijos šalyse pirmavo Švedija, garsėjanti savo rūda ir miškais. Joje 1939 metų rudenį kilus benzino badui, dujų generatoriai tapo prioritetiniai. Visiems civiliniams transportiniams sunkvežimiams pritaisomi malkomis kūrenami dujų generatoriai. Jie buvo tvirtinami labai įvairiai: priekyje, ant krovinių platformos arba išskirtinais atvejais (dažniausiai autobusuose) tempiamoje dviašėje, o kartais ir vienaašėje priekaboje.

„Volvo“ siūlė keturių skirtingų tipų dujų generatorius, bet jie nebuvo populiariausi, nes jiems reikėjo kietos medienos arba medžio anglies. Daugybė entuziastų, mėgėjų meistrauti sukūrė daugybę variantų bei tobulino kitų sugalvotas konstrukcijas. Vairuotojai tenkinosi pigesnėmis sistemomis, bandydami kurui naudoti durpes ir net šiaudų briketus. Kitoje Baltijos jūros pusėje esančios Lietuvos valdžia karo nuojautos atmosferoje taip pat stengėsi atnaujinti savo automobilių parką. Tarp tarybinių ir amerikietiškų benzininių sunkvežimių mūsų šalyje pasirodė užnugario krovinių gabenimui skirti transportiniai „Volvo LV94D“ su „Obrero“ firmos dujų generatoriais.

Žvilgtelėkime į Rusiją, užsidariusią socializmo eksperimente. Ne itin modernus šalies automobilių parkas naudojo tik tris variklių, pavarų dėžių ir kitų agregatų tipus ir ant vienos rankos pirštų suskaičiuojamus padangų matmenų variantus. Kol Rusijoje nebuvo galingesnių ir ekonomiškesnių dyzelinių variklių, degalų trūkumas skatino domėtis praktiška dujų generatorių konstrukcija. Pirmuosius eksperimentus 1927 metais pradėjo profesorius V.S. Naumovas, sumontavęs dujų generatorių ant FIAT 15 TER sunkvežimio. Vėliau bandymams pasirenkami lengvieji GAZ A ir GAZ M1. Po to bandymai tęsiami su sunkvežimiais GAZ AA ir ZIS 5. Netrukus paaiškėjo, jog bandymams netinka JAG 4 sunkvežimis, nes dujų generatorių panaudojimas netekdavo prasmės dėl mažos galios variklio ir didelio paties sunkvežimio svorio. Vis dėlto bandymai įgalino sukurti tobulas konstrukcijas, tinkamas serijinei gamybai.1939 metais civilinėms reikmėms pradėti gaminti specialūs GAZ 42 ir „UralZIS 21“ sunkvežimiai. Tai buvo nedidelės galios apie 50km/h greitį pasiekiantys automobiliai, tačiau dėl benzino trūkumo miškingose šiaurės rajonuose jie buvo nepakeičiami. Tokie sunkvežimiai Rusijos miškuose burzgė iki šeštojo dešimtmečio pabaigos.

Po Antrojo pasaulinio karo Europa išmoko racionaliau naudoti benziną, o medžio dujų generatorių dėl žemo jų našumo lygio, dažnos techninės priežiūros ir pavojingumo visiškai atsisakyta. Nuo pirmųjų pritaikymo automobiliuose dienų jie kukliai darbavosi žmonėms, neįstengusiems sukrapštyti benzinui. Tik per stebuklą išlikę vienetai, išniekinti karo ir laiko, dabar taikiai ir išdidžiai stovi muziejuose arba jau tapo senos technikos mylėtojų pasididžiavimu.

Saulius VENCLOVAS

"Transporto pasaulis"
Liepa Nr. 7 (91)

"Linava" informuoja

Kronika

Aktualijos

Vežėjų akcija “STOP degalų kainų augimui” – naujų galimybių siekio pradžia

Egzotika

Į trasą išvažiuoja... robotai

Inovacijos

Cargo.LT– transporto ir krovinių birža

Jubiliejus

Valstybinė kelių transporto inspekcija paminėjo 15 metų sukaktį

Keliai Keleliai

„Unimog“ – vasaros kelių priežiūrai

Nauji modeliai

Švediškoji racionalizacija

Švediškoji racionalizacija

Patirtis

Metro pelningumą teks įrodyti

Perspektyvos

Miunchenas: milijoninis miestas be megapoliui būdingų problemų

Servisas

Naujos technologijos – nauji ir gedimai

Tendencijos

“Volkswagen” su MAN ir “Scania” – darnios plėtros kursu

Užsienyje

BMW – Bavarijos pasididžiavimo simbolis

Lietuvoje ir pasaulyje

Transporto priemonių, atvežtų iš JAV, registravimas

Transporto politika

Tikėtis malonių iš ES neverta

Technika

„Rainbow Ultima“ – moderniausia automobilių plovimo technologija

Muziejus

Degalų trūkumas ir kūrėjų fantazijos