Redakcija Reklama Prenumerata Leidiniai Archyvas
Leidiniai: Metai:

LAT praktika vežėjų bylose

Pastaruoju metu Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika bylose, susijusiose su vežimo ar ekspedicijos paslaugų teikimu, yra gana negausi. Nepaisant to, teismo išvados nagrinėtose bylose yra labai svarbios, nes susijusios ne tik su vežimo sutartimis, bet ir su vežėjo civilinės atsakomybės draudimo santykiais. Šiame straipsnyje apžvelgsime keletą svarbiausių bylų, siekdami atskleisti tiek faktines jose nagrinėtas aplinkybes, tiek teismo priimtų sprendimų turinį.

2007 m. lapkričio 29 d. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas priėmė sprendimą civilinėje byloje Nr. 3K-3-536/2007, kuri buvo iškelta pagal draudimo kompanijos ieškinį atsakovams – transporto įmonėms, gabenusioms krovinį, bei šių vežėjų civilinės atsakomybės draudimo kompanijai. Ieškovas buvo apdraudęs gabenamus krovinius (televizorius) krovinio draudimu. Transportuojant krovinys kartu su transporto priemone buvo pavogtas Italijoje, vairuotojui pasišalinus iš transporto priemonės. Draudimo bendrovė išmokėjo krovinio siuntėjui draudimo išmoką, kuria buvo padengti nuostoliai, susiję su prarastu kroviniu, ir kreipėsi į teismą, siekdama išmokėtą draudimo išmokos sumą bei papildomas išlaidas (eksperto paslaugos ir kt.) prisiteisti iš vežimą vykdžiusių įmonių – tiek iš faktinio vežėjo, kuriam vežant krovinys buvo prarastas, tiek iš pirmojo vežėjo, kuris sudarė sutartį su krovinio siuntėju. Kompensacijos sumą ieškovas prašė priteisti solidariai iš trijų atsakovų: abiejų vežėjų ir civilinės atsakomybės draudimo bendrovės.

Pažymėtina, kad ši byla teismuose buvo nagrinėjama itin ilgai. Prasidėjusi 2003 m. birželio mėnesį, Lietuvos Aukščiausiąjį teismą ji pasiekė tik po ketverių metų – 2007 m. birželio mėnesį. Tačiau klausimai, kuriais šioje byloje nagrinėdamas kasacinius skundus pasisakė Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, yra labai svarbūs tiek vežėjo atsakomybės sąlygų, tiek vežėjo civilinės atsakomybės draudimo (CMR draudimo) srityje. Kasacinės instancijos sprendime teismas sprendė tokius klausimus:

  • keleto vežėjų atsakomybė siuntėjui už prarastą krovinį;
  • vežėjo civilinės atsakomybės draudimo bendrovės teisė atsisakyti mokėti draudimo išmoką dėl draudimo sutarties pažeidimo;
  • draudimo bendrovės ir vežėjo pareigos mokėti palūkanas už prarastą krovinį.

Keleto susijusių vežėjų atsakomybės klausimai

Pirmiausia – keleto vežėjų, vykdžiusių krovinio gabenimą, solidarios atsakomybės siuntėjui klausimas.

Tai, ar konkreti įmonė vežimo procese bus laikoma vežėju ar ekspeditoriumi, priklauso nuo konkrečių bylos aplinkybių, kurioms taikoma bendra taisyklė: jei vežimo procese dalyvaujantis ekspeditorius įsipareigoja būti vežėjas, jis atsako siuntėjui kaip vežėjas nepriklausomai nuo to, ar faktiškai veža pats, savo naudojamomis transporto priemonėmis, ar paveda tai padaryti trečiajam asmeniui, t.y. faktiniam vežėjui. Šioje byloje buvo nustatyta, kad ekspeditorius, su kuriuo siuntėjas sudarė sutartį dėl krovinio gabenimo, iš tiesų įsipareigojo nugabenti krovinį, o siuntėjas įsipareigojo sumokėti už transporto paslaugas. Nors šis ekspeditorius ginčijo, kad jis neturėtų atsakyti krovinio siuntėjui taip, kaip už prarastą krovinį atsakytų vežėjas, kadangi netgi ekspeditoriaus pavadinimo nėra CMR važtaraštyje, teismas pažymėjo: įmonės nurodymas CMR važtaraštyje yra svarbus tik tais atvejais, kai yra neaiški šalių atsakomybės apimtis. Vien tai, kad CMR važtaraštyje kaip vežėjas yra nurodytas faktinis vežėjas, o ne ekspeditoriaus įmonė, nepaneigia ekspeditoriaus, kuris su siuntėju sudaryta sutartimi įsipareigojo nugabenti krovinį, atsakomybės prieš krovinio siuntėją. Teismas šiuo atveju taikė CMR konvencijos 3 str., kuris nustato: vežėjas atsako ne tik už savo veiksmus ir klaidas, bet ir už veiksmus ir klaidas savo agentų ir visų kitų asmenų, kurių paslaugomis vežimo procese jis naudojasi. Todėl tais atvejais, kai krovinys prarandamas dėl faktinio vežėjo kaltės, iškyla ir pirmojo vežėjo, sudariusio sutartį su krovinio siuntėju, atsakomybė pagal CMR konvencijos 3 str., kadangi pasirinkdamas tokį faktinį vežėją, kuris prarado krovinį, pirmasis vežėjas krovinio siuntėjui neužtikrino saugaus krovinio gabenimo.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas pasisakė ir dėl krovinio siuntėjo teisės reikšti reikalavimus ne tik faktiniam vežėjui, kuriam vežant krovinys buvo prarastas, bet ir pirmajam vežėjui, su kuriuo siuntėjas sudarė vežimo sutartį.

CMR konvencijos 36 str. Nustato: ieškinys dėl krovinio praradimo gali būti reiškiamas tiek pirmajam (susitariančiajam), tiek paskutiniajam, tiek tam vežėjui, kuriam vežant krovinys buvo prarastas. Ieškinys vienu metu gali būti reiškiamas ir keliems vežėjams - CMR konvencija to nedraudžia. Tai yra papildoma garantija krovinio siuntėjui, siekiančiam gauti nuostolių atlyginimą, kadangi konkretaus vežėjo kaltė tokiu atveju yra svarbi tik sprendžiant vežėjų tarpusavio atsakomybės klausimą. Prieš krovinio siuntėją solidariai ir visa apimtimi yra atsakingi visi krovinio gabenime dalyvavę vežėjai. Todėl siuntėjas turi pasirinkimo teisę reikšti reikalavimus pirmajam vežėjui, faktiniam vežėjui, kuriam vežant buvo prarastas krovinys, ar abiem vežėjams kartu, nepaisant koks konkretus kiekvieno vežėjo vaidmuo buvo vežimo procese.

Draudiko teisė atsisakyti mokėti draudimo išmoką

Šioje byloje taip pat buvo nagrinėjamas klausimas dėl vežėjo draudiko teisės atsisakyti mokėti CMR draudimo civilinės atsakomybės draudimo išmoką. Draudikas atsisakė išmokėti draudimo išmoką, remdamasis draudimo taisyklių sąlyga, jog draudėjas privalo saugoti priimtą krovinį, nepalikti transporto priemonės su kroviniu be priežiūros“.

Teismas pažymėjo, kad galiojantys įstatymai nedraudžia draudimo sutartyje nustatyti išimčių, kada draudikas turi teisę atsisakyti mokėti draudimo išmoką, arba ją sumažinti. Tačiau tokia draudiko teisė neturi paneigti draudimo sutartimi siekiamų tikslų, todėl dėl tokių sąlygų šalys turi aiškiai susitarti. Jos turi būti kiek įmanoma labiau sukonkretintos, kad neliktų sąlygų draudikui nepagrįstai atsisakyti mokėti draudimo išmoką, paneigiant pačią draudimo sutarties esmę ir tikslus. Šioje byloje teismas sutiko, kad minėtoji draudimo sutarties sąlyga - „draudėjas privalo saugoti priimtą krovinį, nepalikti transporto priemonės su kroviniu be priežiūros– yra pernelyg abstrakti, todėl veiksmų, kurie atitinka šią sąlygą, vertinimas negali būti vien draudiko naudai. Kilus ginčui dėl šios sutarties sąlygos taikymo ir aiškinimo, turi būti atsižvelgiama į Civilinio kodekso 6.193 str. suformuluotą sutarčių aiškinimo taisyklę, kuri sako: prisijungimo būdu sudaryta sutartis aiškinama prisijungusios šalies (šiuo atveju – vežėjo, o ne draudimo bendrovės) naudai.

Draudikas, gindamas savo poziciją ir atsisakymą mokėti draudimo išmoką, papildomai nurodė tokias aplinkybes: transporto priemonė neturėjo jokių apsaugos sistemų, nors buvo gabenamas brangus krovinys (televizoriai), vairuotojas – jaunas ir sąlyginai nepatyręs ir kt. Tačiau Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, įvertinęs tokius draudiko argumentus, pasisakė, kad draudikas, sudarydamas draudimo sutartį, turi įvertinti draudimo riziką. Vertindamas, kokias rizikas drausti, ir kokių – ne, draudikas turi teisę nustatyti papildomas sąlygas, susijusias su draudimo objekto apsauga, taip pat turi teisę reikalauti iš vežėjo papildomos informacijos. Tačiau jei draudimo sutartyje draudikas nereikalauja papildomos informacijos iš vežėjo, siekdamas išsiaiškinti konkretų draudimo rizikos laipsnį, ir aiškiai nenurodo, kokios rizikos nedraudžia, neigiamos tokios rizikos atsiradimo pasekmės tenka draudikui. Tai reiškia, kad atsitikus draudžiamajam įvykiui, draudikas nebegali remtis sąlygomis, kurios nebuvo nustatytos draudimo sutartyje – apsaugos priemonės, vairuotojų patirtis, vairuotojų skaičius ir kt. Šioje byloje nagrinėjamu atveju, konkrečių reikalavimų dėl vairuotojų kvalifikacijos, jų skaičiaus, transporto priemonių apsaugos sistemų ir kitų draudimo riziką mažinančių veiksnių draudimo sutartyje nebuvo susitarta, todėl šiuo pagrindu draudikas neturėjo teisės atsisakyti mokėti draudimo išmokos.

(tęsinys kitame numeryje)

Advokatė Reda Aleksynaitė

"Transporto pasaulis"
Gegužė Nr. 5 (89)

"Linava" informuoja

Kronika

Aktualijos

Asociacijos “Linava” XVIII kongresas: kelių transportas – darnios plėtros pagrindas

Ekologija

Taupo pinigus, saugo gamtą

Įkurtuvės

Lietuvos centre – nauja autobusų stotis

Jubiliejus

Kauno vežėjų klubui – 10 metų!

Keliai Keleliai

Geri keliai – brangūs keliai

Mūsų kalba

Skolinti transporto vadybos ir ekonomikos žodžiai

Servisas

Vežėjai palankiai įvertino UAB "Linavos" servisas platinamas degalų korteles

Stambiu planu

Po TGX ženklu...

Užsienyje

Kelių transporto verslas ir tendencijos Vokietijoje

Lietuvoje ir pasaulyje

FIAT transporterių sėkmė

UAB “Guminta” įteiktas kokybės vadybos sertifikatas

Transporto politika

Kelių transportas: realijos ir perspektyvos

Žinotina

„Kautroje“ – kvalifikuotos tachografų patikros paslaugos

Perspektyvos

Pristatytos Vokietijos uostų galimybės

Technika

Biokuras: ant permainų slenksčio?

Kronika

NUO KONGRESO IKI KONGRESOASOCIACIJOS „LINAVA“ VEIKLOS KRONIKA 2007 m. gegužės 18–2008 m. gegužės 9 d.

Teisė

LAT praktika vežėjų bylose

Muziejus

Automobilizmas Japonijoje – gerai išmokta pamoka