Redakcija Reklama Prenumerata Leidiniai Archyvas
Leidiniai: Metai:

Dešimtmečiai prie vairo

Troleibusas – bene vienintelė profesionalaus transporto priemonė, kurią dažniau vairuoja moterys. Praėjusių metų pabaigoje 50 metų jubiliejų atšventusiame sostinės troleibusų parke moterys vairuotojos sudaro net šešiasdešimt procentų. Ne viena iš jų vežioja keleivius po miestą keliasdešimt metų. Tarp jų – ir Emilija DARULIENĖ, vairuotoja dirbanti daugiau nei keturis dešimtmečius. Šįkart ji – mūsų žurnalo viešnia.

- Jūsų darbo stažas išties įspūdingas. Per tiek metų keitėsi ne tiktai darbo sąlygos, transporto priemonės, bet ir pats miestas...

- Išties, per 43-ejus metus – tiek laiko vairuoju troleibusą – pasikeitė daug kas. Kai 1958-aisiais atėjau į Vilniaus troleibusų parką dirbti konduktore, tai buvo tik pirmuosius žingsnius žengianti įmonė. Mieste buvo vos vienas troleibusų maršrutas, keletas transporto priemonių.

1963-iaisiais, kai sėdau prie vairo, maršrutų bei troleibusų jau buvo daugiau. Kodėl pasirinkau tokį darbą? Iš šalies jis atrodė labai romantiškas – suki ratus po miestą, keičiasi gatvės, vaizdai, žmonės... Pradėjus dirbti, romantika greitai išgaravo – darbas pasirodė sunkus, varginantis ir labai atsakingas. Tačiau kad ir kaip nelengva buvo, nei darbo, nei darbovietės taip ir nepakeičiau.

Per beveik penkias dešimtis metų iš arti mačiau, kaip keitėsi troleibusai, keleiviai, miestas. Pradėjau dirbti senuoju rusišku MTB-82. Jis buvo sunkus, gremėzdiškas ir visai nepritaikytas vairuoti moteriai – vairas sukosi sunkiai, aštresnius posūkius tekdavo įveikti atsistojus, antraip neužtekdavo jėgos. Pirmieji troleibusai buvo nepatogūs ir keleiviams: jose tebuvo dvejos durys, salonas – nešildomas. Laimė, parke tuomet nestigo sumanių ir išradingų darbuotojų – jie įrengė troleibuso salono šildymo sistemą. Taip tada ir vertėmės – troleibusai dažnai gesdavo, tačiau visada turėjome nagingų meistrų, kurie juos taisė ir prižiūrėjo.

Lengviau atsikvėpėm, kai Vilniuje atsirado čekiški „Škoda“ – jie buvo kur kas manevringesni, patogesni tiek keleiviams, tiek vairuotojams. Nebereikėjo galvoti ir apie salono šildymą, jis buvo įrengtas jau gamykloje. Vėliau škodas ne kartą keitė naujesni, modernesni modeliai. Pastaraisiais metais sulaukėme ir pačių naujoviškiausių, brangių žemagrindžių „Solaris“. Jie, be abejo, gražūs, patogūs keleiviams, tačiau, kiek teko girdėti, vairuotojai ne itin noriai sėdasi prie jų vairo – jų nuomone, soliariai ne tokie manevringi, dažnokai genda.

- Troleibusai keitėsi į gera, tuo tarpu važiavimo sąlygos, ko gero, priešingai...

- Išties, važiuoti mieste darosi vis sunkiau. Prieš keturiasdešimt metų gatvėse sutikdavai tik vieną kitą automobilį, Vilniuje tebuvo viena reguliuojama sankryža – prie buvusios „Vaikų pasaulio“ parduotuvės. Transporto spūstys tuomet buvo negirdėtas neregėtas dalykas. Jei troleibusas negesdavo, ramiai, laikydamasis grafiko, sukdavai ratą po rato miesto gatvėmis. Dabar, išvažiavęs į reisą per rytinį piką, spūstyse praleidi ne vieną valandą. Ir taip prasta situacija dar labiau pablogėjo, kai visos įstaigos pradėjo dirbti tuo pačiu metu – aštuntą ryto. Anksčiau transporto srautai šiek tiek pasiskirstydavo, o dabar prieš aštuntą į gatves plūstelėjo tiek automobilių ir keleivių, kad važiuoti tapo neįmanoma. Visi skuba, nervinasi, vėluoja, nepatenkinti ir mūsų keleiviai. Kalti dažniausiai liekame mes, vairuotojai. Ko gero, per visus metus dar niekada nebuvo taip sunku dirbti. Gerai, kad atsiranda vis daugiau specialių visuomeninio transporto juostų – jos šiek tiek sutrumpina stovėjimo spūstyse laiką. Tiesa, vis dar nemažai lengvųjų automobilių vairuotojų, mėginančių jomis prasmukti, tačiau policija su tokiais kovoja, ir jų vis mažėja.

Vasarą itin trukdo nesibaigiantis gatvių remontas, žiemą – slidžios gatvės. Pasnigus ar pašalus įkalnėse susidaro didžiulės troleibusų eilės – laukiam, kol atvažiuos barstytuvas. Milžiniškos eilės susidaro ir gatvėje nutikus avarijai, nutrūkus laidui ar elektros tiekimui: kliūties troleibusu neapvažiuosi, belieka laukti, kol avarijos pasekmės bus pašalintos...

- Per tokį ilgą darbo laiką, ko gero, nepavyko išvengti didesnių ar mažesnių avarijų...

- Porą sykių buvau patekusi į nedideles technines avarijas. Pirmoji ypač įsiminė: buvau jauna, nepatyrusi, vairavau troleibusą tik porą mėnesių, ir sankryžoje prie buvusios Černiachovskio (dabar – Savivaldybės) aikštės slidžioje gatvėje nespėjau sustabdyti ir nepraleidau sunkvežimio, vežusio anglis. Laimė, viskas baigėsi vien tiktai mano ir, ko gero, dar didesniu sunkvežimio vairuotojo išgąsčiu. Nei keleiviai, nei troleibusas beveik nenukentėjo. Tai buvo puiki pamoka ateičiai. Rimtesnių nelaimių per visą darbo laiką pavyko išvengti.

- Troleibusų vairuotojai, dirbdami ankstyvą rytą bei vėlyvą vakarą, ko gero, užkliūva chuliganams ar nusikaltėliams. Ar jums neteko su tokiais susidurti?

- Prisiskaičius kriminalinių suvestinių gali pasirodyti, kad mūsų darbas labai pavojingas. Iš tiesų nėra taip baisu. Be abejo, didesnių ar mažesnių incidentų pasitaikė. Kartą, važiuojant Savanorių prospektu, kažkoks „narsuolis“ paleido į troleibuso langą plytą. Laimė, keleiviai nenukentėjo, tačiau troleibusą reikėjo remontuoti. Kitąsyk salone kilo muštynės – du bendrai kažko nepasidalijo tarpusavyje ir nusprendė čia pat, važiuojančiame troleibuse, suvesti sąskaitas. Kadangi netoliese buvo saugos tarnyba, pristačiau juo tiesiai pareigūnams į rankas. Kitą sykį išlaipinau iš troleibuso girtą keleivį – tas prieš išlipdamas griebė man už megztuko ir išplėšė visas sagas – taip ir dirbau likusį laiką atsilapojusi... Visi troleibusų vairuotojai bijosi vežti jaunimą vakarais iš renginių – neblaivūs jaunuoliai dažnai taip įsismarkauja, kad nuniokoja ne tik saloną, bet ir patį troleibusą.

- Ar turite kokių nors priemonių apsiginti?

- Bent jau aš jokių priemonių nei apsaugai, nei savigynai nesivežioju. Vargu, ar netikėtoje situacijoje suspėtum jomis pasinaudoti. Tiesa, neseniai parko vadovybė išdalijo visiems vairuotojams mobiliuosius telefonus – dabar jau galime pasiskambinti ne tik užpuolimo atveju, bet ir sugedus troleibusui ar nutikus nelaimei.

- Ko gero, troleibuso vairuotojo darbe pasitaiko ir linksmų ar juokingų nutikimų?

- Būna visko. Kartą pastebėjau, kad vienas keleivis itin ilgai važinėjasi – suka drauge su manim jau antrą ratą, o vieno trukmė – apie pusantros valandos. Galinėje stotelėje neapsikentusi jį žadinu. Užsnūdęs keleivis pašoka ir klausia – kur esu? Žemuosiuose Paneriuose, - sakau. Tas net pabąla iš išgąsčio. Pasirodo, užsisėdėjo vakarėlyje, išgėrė ir bevažiuodamas namo užmigo... Atsitokėjęs ėmė maldauti, kad užrašyčiau jam savo telefono numerį – jei kartais žmona nepatikėtų, kad jis tikrai visą vakarą praleido troleibuse. Žinoma, daviau jam savo telefono numerį, bet žmona taip ir nepaskambino – matyt, tuokart patikėjo savo vyreliu...

- Kodėl troleibuso vairuotojo darbą renkasi tiek daug moterų? Ar jis iš tiesų tinkamas dailiosios lyties atstovėms?

- Tiesą sakant, mūsų darbas labai sunkus ir moterims ne itin tinkamas. Visų pirma – darbo laikas: pirmoji pamaina prasideda dar prieš keturias ryto, vakarinė baigiasi gerokai po vidurnakčio. Paros ritmas visiškai sutrinka – sunku užmigti, nelengva keltis. O gerai neišsimiegojęs nepadirbsi – vairuotojui reikia geros orientacijos, sutelkto dėmesio, stiprių nervų. Atsakomybė didžiulė. Itin sunku moterims, auginančioms mažus vaikus – dirbdama įprastiniu grafiku, negali nuvesti vaiko į darželį ar paimti iš jo. Tiesa, parko vadovybė tokiais atvejais sudaro kuo palankesnius darbo grafikus, tačiau vis tiek tenka suktis – prašyti tėvų, kaimynų, senelių pagalbos.

Kenčia vairuotojų sveikata, ypač skrandis, stuburas. Daug problemų sukelia ir vibracija, kuri itin juntama senuosiuose troleibusuose. Ne visada spėjam pavalgyti. Nors kiekvienoje iš galinėse stotelėse esančių dispečerinių yra mikrobangų krosnelė, arbatinukas, šaldytuvas, pasinaudoti jais ne visada lieka laiko – sukremti kur galinėje stotelėje iš namų įsimestą sumuštinį ir važiuoji toliau.

Užmokestis už tokį sunkų darbą gana menkas: atskaičius mokesčius, troleibuso vairuotojas gauna 800-900 litų per mėnesį. Ne veltui kadrų kaita parke – didžiulė. Jaunimas ateina ir išeina, didžioji dalis darbuotojų – veteranai, dirbantys po keliasdešimt metų.

- Kokį troleibusą šiuo metu vairuojate?

- Važinėju čekiška „Škoda 14 TR“. Patogu, kad visą laiką tuo pačiu – žinai bėdas, trūkumus, smulkesnius gedimus jau sugebu pataisyti pati. Didesnius sutvarko parko mechanikai. Jei prireikia, išsikvieti techninę pagalbą, kuri partempia troleibusą į parką. Tačiau jei transporto priemonė dar važiuoja, stengiamės parvairuoti patys. Anksčiau kiekvienoje dispečerinėje maršruto gale budėdavo mechanikai, dabar sugedus reikia grįžti į parką. Dirbu po keletą valandų per rytinį bei vakarinį piką, tad mano darbo sąlygos itin sunkios.

- Dėkoju už pokalbį, linkiu sėkmės, gerų keleivių ir dar ilgų darbo metų.

Kalbėjosi Lina JAKUBAUSKIENĖ

"Transporto pasaulis"
Vasaris Nr. 2 (74)

"Linava" informuoja

Kronika

Prezidiumo posėdyje

Aktualijos

Iš vežėjų – į politikus

Dilerių naujienos

ATSIPALAIDUOTI NEGALIME NĖ MINUTEI

Eismas

Naujienos

įvairenybės

Kada atsirado autobusas

Keliai Keleliai

Keliai, kuriais riedame

Naujienos

"DAF Trucks N.V." įdiegė naują standartą

Patirtis

“RVS technologija”: ekonomija + ekologija

Pažintys

Patirtis Lietuvoje padeda verslo plėtojimui Lenkijoje

Portretai

Dešimtmečiai prie vairo

Sportas

“Dakaras 2007” – trumpiausias istorijoje

Lietuvoje ir pasaulyje

Naujienos

Naujienos

Transporto politika

Rusija: pragmatizmo keliu

Žinotina

„Goodyear“ – padangos nugalėtojams

Technika

Euro 5 – be “AdBlue”!

Rekordiniai „Volvo Trucks“ metai

Teisė

Preliminariosios sutartys

Muziejus

LENKIJOS SUNKVEŽIMIAI TARPUKARYJE