Redakcija Reklama Prenumerata Leidiniai Archyvas
Leidiniai: Metai:

Transporteriai ir „Transporter Meyer“

1950 metų kovo 8 dieną Volfsburge prasidėjo iki šių dienų tebesitęsianti sėkmės istorija: nuo atstatytos „Volkswagen“ gamyklos konvejerio nuriedėjo pirmieji „VW Transporter“ – lengvi komerciniai automobiliai, sukurti panaudojus Ferdinando Porsche sukonstruoto standartinio „Vabalo“ važiuoklę ir kitus agregatus. Netrukus šie nedideli ir ne itin išvaizdūs automobiliai, vokiečių praminti „bully“, pasklido ne tik po Vakarų Vokietiją, bet ir visą Europą. Netrukus jie tapo naujos komercinių automobilių klasės pirmtakais ir suteikė jai savo vardą.

Išlikusios nuotraukos bei dokumentai pasakoja, jog krovininio folksvageno idėja, nerealizuota iki Antrojo pasaulinio karo, vėl atgimė 1947 metais. Tada keli atstatomos karo metais gerokai apgriautos automobilių gamyklos darbininkai, panaudoję lengvojo automobilio „Volkswagen“ dugną, pagamino keistą transporto priemonę sunkių plokščių vežimui tarp cechų: plokščia platforma priekyje ir primityvi kabina virš opozicinio variklio gale. Štai šį elektrokarą primenantį savaeigį vežimėlį ir pamatė Volfsburgan atvykęs automobilių „Volkswagen“ importuotojas iš Olandijos Benas Ponas. Krovininis folksvagenas! O kodėl ne? Ir balandžio 23 dieną jis savo užrašų knygutėje nupiešia primityvų eskizą, vaizduojantį krovininį furgonėlį su vairuotojo vieta priekyje, varikliu gale ir tarp jų esančiu krovinių skyriumi. Būsimojo transporterio idėja gimė!

Tačiau B. Ponui prireikė visų savo, prekybininko, sugebėjimų įtikinti konservatyvųjį „Volkswagen“ vadovą profesorių Heinrichą Nordhoffą šią idėją įgyvendinti. 1949 metų lapkričio mėnesį „Volkswagen“ vadovybė jau galėjo apžiūrėti pirmąjį važiuojantį būsimojo „Transporter“ prototipą. Bandymuose paaiškėjo, kad „Vabalo“ platforma per silpna krovininiam automobiliui, tad Volfsburge sukonstravo laikantįjį kėbulą, kurio dugnas buvo privirintas prie dviejų uždarų stačiakampių lonžeronų. Priekinis ir galinis tiltai su torsionine pakaba analogiški karinio „Volkswagen 82“ agregatams, o gale dūzgė tas pat 1131 kub. cm darbo tūrio 25 AG galios oru aušinamas opozicinis variklis.

1950 metų kovą prasidėjo serijinė transporterių gamyba, pradžioje – po 10 vienetų per dieną. Gaminti du modeliai: furgonas su šoninėmis ir galinėmis durimis 750 kilogramų kroviniui bei aštuonių vietų kombi, kurio salone, išėmus dvi sėdynių eiles, galima vežti tuos pačius 750 kilogramų. Po metų pradedamas gaminti gražiausias iš šios kartos transporterių – miniautobusas „Samba“. Jis dažomas dviem spalvomis, turi atidaromą stogą, net 21 langą ir padabintas gausybe chromuotų detalių. 1952 metais pirkėjams pasiūlomas variantas su atviru kėbulu-platforma.

1954 metų spalio 9 dieną pagaminamas šimtatūkstantasis „VW Transporter“. Visi variantai (o gamykla jų siūlo 30) gauna naują 30 AG 1,2 litro darbo tūrio variklį. Tačiau sėkmingas modelis – per dieną pagaminama 80 transporterių – baigia uždusinti gamintojus, tad 1955 metų pavasarį Hanoveryje pradedama statyti atskirą krovininių folksvagenų gamyklą. Po metų nuo jos konvejerio ima riedėti naujutėliai „Transporter“, o truputį vėliau čia įsisavinama ir iki 34 AG forsuotų variklių gamyba. Praėjus 12 metų nuo įsikūrimo, 1962-ųjų spalio 2 dieną, Hanoveryje pagaminamas milijoninis „VW Transporter“. Netrukus jame pradedamas montuoti 1,5 litro darbo tūrio 42 AG variklis, šoninės atveriamos durys keičiamos patogesnėmis atstumiamosiomis.

Transporteriai pardavinėjami visame pasaulyje, itin populiarūs jie JAV - nedidukai autobusėliai tampa mėgstamiausiu hipių automobiliu. Iki 1967 metų pabaigos pagaminama dar 800 tūkstančių pirmosios kartos transporterių. Tačiau laikai keičiasi, keičiasi ir mados: „Transporter“ jau nebeatitinka tiek eksploatacinių reikalavimų, tiek pirkėjų poreikių, gamyba dar nesumažėjo, o jis turi pasitraukti nuo scenos.

Tada prasideda kita istorija žmogaus, pašventusio gyvenimą „VW Transporter“ tobulinimui – tai „Transporter Meyer“ pravarde koncerne vėliau išgarsėjęs inžinierius Gustavas Meyeris. 1957 metais už nusižengimą jis iš Volfsburgo perkeliamas dirbti į Hanoverį. Neilgam, kaip jis tada manė. Tačiau viskas pasisuko kitaip: 1964 metais jam pavedama T1 indeksą turinčio pirmojo transporterio modernizacija. Ir per trejus metus G. Meyeris su savo komanda sukūrė visiškai naują transporterį: T2 – ne „aprengtas“ nauju kėbulu T1, o naujai sukonstruotas automobilis, išlaikęs tik pirmtako koncepciją.

G. Meyeris nusprendė iš esmės pakeisti kėbulo konstrukciją. T2 kėbulas naujas - laikantysis, suvirintas iš dvigubų skardos elementų, sunkesnis nei pirmtako, bet ir gerokai standesnis, su priekyje sumontuotais deformaciniais elementais ir tvirtu buferiu. Atsisakyta standartinės „Volkswagen“ pakabos su skersiniais torsionais bei išilginėmis svirtimis priekyje, ją pakeitė pakaba su skersinėmis dvigubomis svirtimis. Gale iš pradžių buvo numatyta pakaba su skersai svyruojančiais pusašiais, tačiau paskutiniu momentu G. Meyeris pakeičia ją nepriklausoma torsionine pakaba su dviem šarnyrais, ji nekeitė ratų išvirtimo kampo ir provėžos, ratams judant aukštyn-žemyn. Tai buvo labai vykęs sprendimas, kurio dėka T2 ir vėliau T3 išgarsėjo kaip labai stabilūs kelyje. Atitinkamai padidėjus nuosavam svoriui, iki 1,6 litro buvo padidintas variklio darbo tūris, iki 47 AG išaugo jo galia, iki 107 km/h – maksimalus greitis. Dabar transporteris galėjo skrieti 110 km/h greičiu, o tai reikalavo geresnių stabdymo savybių, tad buvo sumontuota dviejų kontūrų stabdžių sistema. Standartams vis griežtėjant, 1972 metais T2 gavo diskinius stabdžius.

Dviejų milijonų gamybos riba peržengiama 1968 metų vasario 5 dieną, trečiasis milijonas baigiamas gaminti 1971 metų rugsėjo 17 dieną. Tuo metu T2 varo dar galingesnis variklis – 1,7 litro 66 AG oru aušinamas „bokseris“, taip opozicinius motorus vadina vokiečiai. Vairuotojo vietoje erdviau, nauja vairo kolonėlė reguliuojama ir turi deformavimosi elementą, panoraminis stiklas leidžia geriau matyti kelią. Nuo 1973 metų visi transporteriai tiekiami su saugos diržais.

Eilinės modernizacijos dėka 1975 metais „Transporter“ gauna 70 AG 1,97 litro darbo tūrio motorą, didinamas modifikacijų skaičius: dabar pirkėjas renkasi jam geriausiai tinkantį T2 net iš 43 variantų, kuriuos tiekia pati gamykla. Tarp jų – net modeliai su automatine transmisija! Antrasis „Transporter“ tapo net didesniu bestseleriu, nei pirmasis – gamykla Hanoveryje per metus pagamina jų po ketvirtį milijono. G. Meyeris sukonstruoja kelis prototipus su 4x4 tipo pavara ir inžinieriai bandytojai, jo vadovaujami, be nuotykių įveikia Sacharą.

Kol T2 sėkmingai rieda nuo konvejerio, „Transporterių Meyeris“ su savo bendradarbiais, pirmą kartą „Volkswagen“ istorijoje pasitelkę kompiuterius, konstruoja didesnį, platesnį, šiek tiek sunkesnį ir kampuotą T3. Beje, suapvalintos priekinės kėbulo dalies atsisakymas nebuvo mados klyksmas: G. Meyerio komanda aptakumo bandymų metu nustatė, kad automobilio su varikliu gale padidintą jautrumą šoniniam vėjui galima kompensuoti, pakeitus kėbulo priekinės dalies formą! Inžinieriai atsižvelgė į naujus, griežtesnius pasyviojo saugumo reikalavimus ir priekyje, vairuotojo kelių aukštyje, sumontavo papildomą standumo elementą, apsaugantį žmones frontalaus smūgio atveju. Nuo 1720 mm iki 1845 mm padidinus laikančio kėbulo plotį, T3 priekyje galėjo susėsti jau ne du, o trys žmonės, 60 mm pailginus automobilio bazę, atitinkamai – iki 4570 mm – padidėjo jo ilgis. Galinėje pakaboje torsionai buvo pakeisti cilindrinėmis spyruoklėmis, jų viduje sumontuoti teleskopiniai amortizatoriai.

Trečioji „Transporter“ karta startavo 1979 metais, su vis dar oru aušinamais karbiuratoriniais varikliais. Tačiau tik vienas iš jų – 1,97 litro darbo tūrio 70 AG motoras – tenkino daugumą pirkėjų: greičiai išaugo, modeliai su baziniu 50 AG varikliu jau tapo kliuviniu eismui, be to, benzino kainos nuolat kilo. „Transporterių Meyeris“ rado sprendimą – parengė modifikaciją su skysčiu aušinamu 4 cilindrų 50 AG dyzeliniu varikliu. Serijinė tokių variklių gamyba pradedama 1981 metais, o dar po metų oru aušinamus variklius pakeičia nauji taip pat skysčiu aušinami benzininiai motorai. Oru aušinamų „bokserių“, išsiskyrusių būdingu sodriu ventiliatoriaus turbinos ūžesiu, laikas praėjo negrįžtamai. Greta 4x2 tipo standartinių modelių siūlomi „Transporter Syncro“, išsiskiriantys ypatingu pravažumu bekele. Pasisekęs T3 priekinės dalies dizainas vėliau pritaikomas didesniesiems „broliams“ – „Volkswagen LT“ šeimynos krovininiams automobiliams.

Tačiau koncepcija su varikliu gale, puikiai pasiteisinusi pirmaisiais pokario dešimtmečiais, turėjo užleisti vietą modernesnei - su varikliu priekyje, varančiu priekinius ratus. G. Meyeris devintojo dešimtmečio pradžioje pradėjo kurti naujos kartos transporterį T4 ir iki išėjimo į pensiją spėjo parengti jo konstrukciją. Šiandien sutinkami ir T4, ir naujausieji T5 – irgi šio transporterių konstruktoriaus idėjų realizacija.

Liucijus Suslavičius

"Transporto pasaulis"
Kovas Nr. 3 (75)

"Linava" informuoja

Kronika

Aktualijos

Kelių transporto verslas: potencialas, priežiūra, kontrolė

Atgarsiai

Žiuri buvo sužavėta

Ekologija

BIODYZELIS - KELIŲ TRANSPORTO ATEITIS?

Klaipėdoje – ekologiškesni autobusai

Idėjos

Į ATEITĮ – PRAEITIES PĖDSAKAIS

Jubiliejus

Vežėjų klubui – 10 metų!

Logistika

„Rhenus Svoris“: paslaugos vidaus ir tarptautinei rinkai

Mobilus ryšys

Paskambinti į „Skype“ – bet kurio telefonu

Padangos

Mokslo ir technologijų laimėjimas

Pagaminta Lietuvoje

“Ad Blue”: paprasta, tačiau...

Patirtis

PADANGŲ ANGLIŠKA EKSPLOATACIJA

Portretai

Gyvenimas be monotonijos

Servisas

Skaitmeniniai tachografai ir jų ekslpoatacijos aktualijos

Specialioji technika

PATOGUS VAIRUOTOJUI „MACK TERRAPRO“

Lietuvoje ir pasaulyje

Žiemai baigiantis – dvi premjeros

DAF XF105 FTM

Lietuvai – Austrijos patirtis

Naujienos

„Autoverslas“ taps „Severstal metiz“ logistikos partneriu?

Žinotina

Akustinės sistemos automobilyje

Keleivinis transportas

Keleivinis transportas: 2006-ųjų statistika

Technika

MAN HYDRODRIVE – PAGALBA PAJUDANT

„Volvo“: naujoji informacinė transporto sistema „Dynafleet“

Teisė

Žala ir nuostoliai

Muziejus

Transporteriai ir „Transporter Meyer“