Redakcija Reklama Prenumerata Leidiniai Archyvas
Leidiniai: Metai:

Gyvenimas be monotonijos

Įvairiausių lenktynių, žygių visureigiais, tris kartus Dakaro ralio dalyvis – tokį Aurelijų Petraitį pažįsta kiekvienas, bent šiek tiek besidomintis automobilių sportu. Taigi šįkart su transporto ekspedicinės kompanijos „Vilbana“ generaliniu direktoriumi – ne apie darbą ar krovinių gabenimą, bet apie nepasotinamą lenktynių aistrą, greitį, nuotykių, ekstremalių pojūčių troškimą.

- Ne taip seniai grįžote iš savo trečiojo Dakaro ralio. Kadangi šiose lenktynėse jau esate ne naujokas, galite palyginti – kuo jos skyrėsi, kurį iš savo pasirodymų pavadintumėt sėkmingiausiu?

- Dakaro ralis – vienas iš sudėtingiausių ir ilgiausių pasaulyje, besidriekiantis per du kontinentus. Visos trys lenktynės, kuriose teko dalyvauti, buvo skirtingos: skyrėsi trasos, starto vieta, greičių ruožai, jų ilgis. Pirmasis Dakaro ralis, kuriame dalyvavau, startavo Marselyje, o finišavo Egipto mieste Sharm El Sheikhe. Antrasis prasidėjo Prancūzijos miestelyje Klermon Ferane, trečiasis – Portugalijos sostinėje Lisabonoje, abiejų finišas – Dakare. Keičiau ir šturmanus: du kartus važiavau su Antanu Juknevičiumi, šiemet – su Šarūnu Palioku. Tačiau visose varžybose išliko ta pati nepakartojama Dakaro lenktynių dvasia, tik joms būdinga atmosfera – tai traukia sugrįžti vėl ir vėl.

Sėkmingiausiu laikyčiau pirmąjį pasirodymą – tuomet pavyko įveikti visą lenktynių trasą ir pasiekti finišą. Drauge su A. Juknevičiumi tada važiavome senutėliu visureigiu „Toyota Land Cruiser“, neturėjome jokios techninės pagalbos komandos, pasikliovėme tik patys savimi. Įveikti ralį su nenauju automobiliu ir tokiu biudžetu, kokį tuomet pavyko surinkti, buvo didžiulė sėkmė.

Nesėkmingiausias buvo antrasis pasirodymas, kurio net nesinorėtų prisiminti. Tuomet lenktynes teko baigti dar Europoje. Nors tąkart įsigijome naują visureigį „Mitsubishi Pajero“, viename iš pirmųjų lenktynių etapų nepataisomai sugedo jo variklis ir iš trasos pasitraukėme.

Važiuodami trečią kartą, jau turėjome sukaupę neįkainojamos patirties. Žinojome, kaip parengti automobilį, buvome iš arti susipažinę su lenktynių specifika, taisyklėmis, trasomis. Šiųmečio pasitraukimo iš trasos priežasčių net negalėčiau įvardinti – tai nebuvo nei techninės problemos, nei fizinio ar psichinio pasirengimo stoka. Tiesiog ištiko fatališka nesėkmė, kurios niekada nenumatysi...

- Gal ją nulėmė netinkamai pasirinktas automobilis?

- Žinoma, technika lenktynėse vaidina vieną iš pagrindinių vaidmenų. Šiemet lenktynėse dalyvavome su Latvijoje specialiai Dakaro raliui pagamintu visureigiu „Oscar“, kuris Afrikoje važiavo jau trečiajį kartą. Galbūt automobilis buvo šiek tiek perdaug „pavargęs“, gal mums pritrūko laiko iki galo susipažinti su jo sandara bei techninėmis savybėmis, tačiau lenktynes baigėme, kaip vėliau pasirodė, dėl gana nedidelio gedimo. Tiesiog nespėjome laiku jo atrasti, užgaišome pernelyg daug laiko, per vėlai pasiekėme galutinį maršruto tašką ir kitą dieną mums nebuvo leista startuoti.

- O kaip su pagalba? Ar Dakaro ralyje neįprasta pagelbėti vieni kitiems, ar dalyviams svarbu vien tiktai greitis ir pergalės?

- Dakare laikomasi nuostatos: jei lenktyninis automobilis sugedęs ar sudaužytas, tačiau žmonės nenukentėję, kiti lenktynininkai pravažiuoja nesustodami. Tiesa, mes, įpratę nepalikti kolegų nelaimėje, kartą šiai nuostatai neatsargiai nusižengėme: viename iš etapų pagelbėjome problemų turėjusiam baltarusių ekipažui. Užtat buvo apmaudu, kai sugedus mūsų automobiliui iš kolegų tokios pat pagalbos nesulaukėme...

Šįkart į ralį vežėmės savo techninės pagalbos komandą, kurią sudarė trys žmonės: vairuotojas ir du mechanikai. Jie laukdavo mūsų etapo pabaigoje įrengtose stovyklose. Techninės pagalbos komandos, beje, ralyje būna dvejopos: vieni automobiliai važiuoja ta pačia trasa lenktyniniams automobiliams iš paskos, kiti galutinį tašką pasiekia rengėjų nurodytais keliais ir ten laukia savo ekipažų. Iš paskos važiuojanti techninė pagalba suteikia šiokių tokių privalumų, tačiau jei pagalbos prireikia rimtos, skubiai nepadės ir pati didžiausia ir geriausiai aprūpinta komanda. Dažniau tenka pasikliauti savimi, šturmanu, savo techninėmis žiniomis bei sugebėjimais.

- Dakaro raliui pasirengti reikia nemenkų lėšų. Ar sulaukiate rėmėjų dėmesio?

- Šiais metais jau turėjome keletą šiek tiek stambesnių rėmėjų. Pirmuosius du kartus važiavome daugiau savo, gerų draugų, pažįstamų lėšomis. Automobilių sportas – viena iš brangiausių sporto rūšių, startuoti Dakare reikia daug pinigų. Reprezentuojame šalį, ko gero, prestižiškiausiose, didžiausiose ir reikšmingiausiose pasaulyje automobilių lenktynėse, taigi ir paramos, manau, galėtume tikėtis didesnės. Tada ir pergalės gerokai priartėtų.

- Šios lenktynės, ko gero, reikalauja ir didžiulės fizinės ištvermės. Ar turite susidarę kokį nors specialų fizinio pasirengimo planą?

- Specialiai Dakaro raliui nesirengiu. Visada stengiuosi gyventi sveikai – užsiiminėju joga, tinkamai maitinuosi, neieškau nusiraminimo alkoholyje ar cigaretėse. Jogos pratimai, savita jos filosofija padeda reikiamu momentu sutelkti fizines bei psichines jėgas, nepasimesti sudėtingose situacijose. Manau, toks gyvenimo būdas pasiteisino: Dakaro ralyje jaučiausi puikiai tiek fiziškai, tiek psichologiškai. Šiose varžybose, be fizinės ištvermės, reikia daugybės žmogiškų savybių – dvasios tvirtybės bei ramybės, pasiryžimo kovoti iki galo. Svarbu ir santykiai su šturmanu: džiugu, kad su Šarūnu supratome vienas kitą be žodžių, jis puikiai atliko savo pareigas.

- Ko gero, sudėtinga bendrauti tarpusavyje lekiant didžiuliu greičiu ir ūžiant galingo automobilio varikliui. Gal turite kokių nors ypatingų susišnekėjimo be žodžių būdų?

- Dažniausias būdas, kurį naudoja šturmanai Dakaro ralyje vairuotojui įspėti – bakstelėjimas į koją šratinuku. Todėl lenktynininkai juokauja: jei į galutinį etapą atvykusio vairuotojo apranga nenumarginta šratinuko, reiškia, jis pasirinko optimalų greitį ir įtiko savo šturmanui...

- Ar kitose Dakaro lenktynėse vėl ketinate važiuoti su tuo pačiu žmogumi?

- Be jokios abejonės. Ekstremaliomis sąlygomis turi sutapti viskas – tiek psichologinės ypatybės, tiek reakcijos, tiek techniniai sugebėjimai. Su Šarūnu sudėtingose situacijose kiekvienas dirbome savo darbą, bet visada jautėme vienas kitą.

- Kiek teko girdėti, važiuoti Afrikoje ne tik sudėtinga, bet ir nesaugu...

- Afrikos dalis, per kurią driekiasi ralio trasos, nėra pati ramiausia. Dėl terorizmo grėsmės rengėjams šiemet teko keisti kai kuriuos lenktynių etapus. Kad kalbos apie pavojus ne iš piršto laužtos, pajutome ir savo kailiu, kai pasitraukę iš lenktynių, važiavome į Dakarą ne rengėjų nurodytais keliais. Pabandėme pasukti į šalį, ir tuoj pat buvome sugrąžinti atgal bei įspėti – galite pakliūti į teroristų rankas.

- Kadangi jau turite trigubos patirties, gal galėtumėte apibendrinti – ko reikia pergalei Dakaro ralyje?

- Dakare svarbiausia trys aspektai: techniškai gerai parengtas automobilis, fiziškai ir psichologiškai tvirtas ekipažas bei gerai pasirengusi techninės pagalbos komanda. Ir dar – lenktynėse būtinai turi lydėti Fortūna...

- Dalyvaujate pačiose įvairiose lenktynėse, raliuose, žygiuose visureigiais. Kas traukia nuolatos ieškoti ekstremalių pojūčių?

- Sunku įvardinti tą jausmą – tai ir adrenalino poreikis, ir nuotykių ieškojimas, ir pažinimo troškimas, ir sportinis interesas, ir kovos azartas. Lenktynėse dalyvauju tiek, kiek leidžia galimybės, laikas, pinigai. Kaip minėjau, tai brangus malonumas. Šiuo metu apsistojau prie žiedinių lenktynių, ralio, varžybų visureigiais. Dykumų „liga“ taip pat, ko gero, užsikrėčiau nepagydomai. Kol leis galimybės, tol žadu važiuoti Dakaro ralyje.

- Šiek tiek priblėso Jūsų aistra motociklams...

- Išties, anksčiau mielai dalyvaudavau motociklų lenktynėse, baikerių šventėse. Tačiau baikeris – savitas gyvenimo būdas, jam pastaruoju metu nebeturiu nei laiko, nei noro. Važinėju motociklais tik savo malonumui.

- Garsėjate kaip azartiškas ir nutrūktgalviškas vairuotojas. Ar vis dar pateisinate tokį vardą?

- Lenktynėse, be abejo, neišvengiamai apima azartas ir noras kovoti. Esu pakliuvęs ne į vieną avariją, patyriau sunkių traumų. Kartą ralio trasoje „neįsipaišėme“ į posūkį, keletą kartų vertėmės, po to dar atsitrenkėme į krūmus. Tuomet lūžo čiurna, stuburas. Teko ilgai gydytis. Tiesa, tada prie vairo sėdėjau ne aš – buvau šturmanu.

Po kiekvienos traumos ar avarijos neišvengiamai tampi atsargesnis. Racionalesnis mąstymas ateina ir su amžiumi – daugiau galvoji apie pasekmes, mažiau pasiduoti adrenalino poveikiui, atsiranda didesnis baimės jausmas.

- Tačiau, kiek teko girdėti, nebojate pavojų, kai reikia pagelbėti nukentėjusiems kolegoms...

- Manau, nė vienas tikras lenktynininkas nepaliks draugo ar konkurento nelaimėje. Kartą teko gelbėti į mirtiną pavojų pakliuvusį kolegų ekipažą. Aplinkybės lėmė, kad tuo metu, kai mūsų automobilis įklimpo ir bandėme jį išsistumti, netoliese didžiuliu greičiu atskriejo „Subaru Impreza“, vertėsi ir pradingo melduose. Puolėme į avarijos vietą. Automobilis gulėjo aukštyn ratais įgriuvęs į lyg specialiai tam išraustą vandens pilną griovį. Vairuotojas bei šturmanas sėdėjo žemyn galva, semiami į saloną besisunkiančio vandens, durys neatsidarė. Laimė, kažkuris iš jų buvo spėjęs koja išstumti lango stiklą – pro jį abu ir ištraukėme. Gerai, kad jiedu buvo spėję atsisegti saugos diržus – tai kiekvienas lenktynininkas paprastai padaro instinktyviai. Iš automobilio ištrauktas vairuotojas jau buvo praradęs sąmonę, teko jį gaivinti. Tokiose situacijose, be abejo, negalvoji apie pavojų, veiki instinktyviai. Pavyzdžiui, iki šiol negaliu suprasti, kaip sugebėjau neatsegęs dirželių vairuotojui nuo galvos nuimti šalmą – atrodytų, tai neįmanoma nei praktiškai, nei teoriškai...

- Už šį poelgį gavote valstybinį apdovanojimą?

- Taip, iš šalies prezidento rankų gavau „Žūstančiųjų gelbėjimo kryžių“, tačiau esmė ne čia – gerai, kad pavyko išgelbėti kolegų ekipažą, jie liko gyvi, sveiki ir toliau sėkmingai dalyvauja lenktynėse...

- Dėkoju už pokalbį, linkiu dar ilgai garsinti šalį Dakaro lenktynėse, naujų pergalių, turtingų ir dosnių rėmėjų, įdomių lenktynių trasų bei greitų automobilių!

Kalbėjosi Lina JAKUBAUSKIENĖ

"Transporto pasaulis"
Kovas Nr. 3 (75)

"Linava" informuoja

Kronika

Aktualijos

Kelių transporto verslas: potencialas, priežiūra, kontrolė

Atgarsiai

Žiuri buvo sužavėta

Ekologija

BIODYZELIS - KELIŲ TRANSPORTO ATEITIS?

Klaipėdoje – ekologiškesni autobusai

Idėjos

Į ATEITĮ – PRAEITIES PĖDSAKAIS

Jubiliejus

Vežėjų klubui – 10 metų!

Logistika

„Rhenus Svoris“: paslaugos vidaus ir tarptautinei rinkai

Mobilus ryšys

Paskambinti į „Skype“ – bet kurio telefonu

Padangos

Mokslo ir technologijų laimėjimas

Pagaminta Lietuvoje

“Ad Blue”: paprasta, tačiau...

Patirtis

PADANGŲ ANGLIŠKA EKSPLOATACIJA

Portretai

Gyvenimas be monotonijos

Servisas

Skaitmeniniai tachografai ir jų ekslpoatacijos aktualijos

Specialioji technika

PATOGUS VAIRUOTOJUI „MACK TERRAPRO“

Lietuvoje ir pasaulyje

Žiemai baigiantis – dvi premjeros

DAF XF105 FTM

Lietuvai – Austrijos patirtis

Naujienos

„Autoverslas“ taps „Severstal metiz“ logistikos partneriu?

Žinotina

Akustinės sistemos automobilyje

Keleivinis transportas

Keleivinis transportas: 2006-ųjų statistika

Technika

MAN HYDRODRIVE – PAGALBA PAJUDANT

„Volvo“: naujoji informacinė transporto sistema „Dynafleet“

Teisė

Žala ir nuostoliai

Muziejus

Transporteriai ir „Transporter Meyer“