Redakcija Reklama Prenumerata Leidiniai Archyvas
Leidiniai: Metai:

ŠVEDIJOS „GYVYBĖS KELIAS“

Europoje pakvipus paraku, 1939 metų birželio mėnesį Švedijos vyriausybė pasirašė kontraktą su JAV aviacijos firma „Seversky Aircraft“ dėl modernių naikintuvų „Seversky EP-1“ šalies karinėms oro pajėgoms tiekimo. Jie Švedijos KOP gavo indeksą „J9“. Švedai tikėjosi įsigyti 100 „J9“, bet rugsėjo pirmąją prasidėjo karas. Po kelių mėnesių karo veiksmai persikėlė į Skandinaviją. Vokietija okupavo Daniją, įsiveržė į Norvegiją, o jos karinis jūrų laivynas 1940 metų balandžio 9 dieną užblokavo Skagerako sąsiaurį ir uždraudė juo plaukti net neutralių valstybių, kokia buvo Švedija, prekybiniams laivams. Šalis, turinti uostus tik Baltijos jūroje, tą dieną buvo atkirsta nuo pasaulinių prekybos kelių. Tuo tarpu laivai su pakrautais į juos lėktuvais jau artėjo prie Europos krantų. Vilties, kad vokiečiai padarys išimtį ir leis jiems įplaukti į Baltijos jūrą, buvo nedaug, be to, laivų kapitonai nenorėjo rizikuoti ir įplaukti į karo veiksmų zoną.

Vienintelė galima išeitis – atsivežti lėktuvus per tada irgi neutralios Suomijos teritoriją, nes čia dar tebebuvo „rakto skylutė“ į pasaulį: „Žiemos kare“ su TSRS sugriautas, bet likęs Suomijos kontrolėje nedidelis Liinahamari uostas pačioje šalies šiaurėje, Petsamo srityje, kairiajame Petsamo (dabar Pečengos) įlankos krante. Iš Liinahamari siauras žvyrkelis per Nasykka, Ivalo, Sodankyla vedė iki Rovaniemi, o iš čia jau galima geležinkeliu arba asfaltuotu automobilių keliu pasiekti Švedijos miestą Haparanda, esantį ant abiejų valstybių sienos. Nuo jo į Švedijos gilumą ėjo geležinkelis, automobilių keliai.

Švedijos vyriausybė kreipėsi į šalies sunkvežimių vairuotojų sąjungą siūlydama imtis atsakingos užduoties – pristatyti svarbius šaliai krovinius iš Petsamo į Haparandą. Kai organizacija ryžosi priimti šį iššūkį, nebebuvo laiko delsti: Liinahamari reide jau nuleido inkarą pirmasis lėktuvų prikrautas garlaivis „Matilda Torden“. Per dvi dienas pavyko suformuoti sunkvežimių kolonas, kurios iš Švedijos pajudėjo Šiaurės Ledinuotojo vandenyno link. Kartu į Suomiją išvyko du už krovinio priėmimą ir jo pristatymo organizavimą atsakingi vyrai – karo aviacijos inžinierius N. Tjerneldas iš Centrinių aviacijos dirbtuvių Malmėje ir verslininkas, transporto firmos savininkas iš Gavle miesto C.A. Erikssonas. Pirmasis turėjo vadovauti lėktuvų pakrovimui ir pristatymui iki Rovaniemi, antrasis tapo Švedijos vairuotojų techninės bazės tame pat Rovaniemi vadovu ir privalėjo organizuoti sunkvežimių techninę priežiūrą, remontą, rūpintis vairuotojų poilsiu bei maitinimu.

Kodėl valstybė kreipėsi į profsąjungą ir verslininkus, užuot pati organizavusi strateginių krovinių gabenimą? Nustebsite, bet Švedijos vyriausybė ir armija neturėjo sunkvežimių, galinčių gabenti didžiulius konteinerius su lėktuvais. Šalis su niekuo nekariavo, tad mobilizuoti reikiamą transportą nebuvo pagrindo, liko tik apeliuoti į vežėjų patriotizmą, aišku, paremiant jų gerus norus atitinkamu atlygiu už sunkų ir, kaip netrukus paaiškėjo, pavojingą darbą.

Pirmieji švedų sunkvežimiai pasiekė Liinahamari 1940 metų gegužės 26 dieną. Vairuotojams teko nusivilti – laivas su jiems skirtu kroviniu tebestovėjo reide, nes uoste tebuvo dvi laikinos prieplaukos, o suomiai pirmenybę teikė jiems krovinius atplukdžiusiems laivams. Pirmas naktis vairuotojai miegojo sunkvežimių kabinose arba kėbuluose, pasikloję brezentinius tentus ir jais apsikloję. Vėliau N.Tjerneldas pasirūpino palapinėmis, lauko virtuvėmis, ir nakvynės tapo ne tokios varginančios.

Lėktuvams parvežti pasirinkti dviejų tipų sunkvežimiai. Konteinerius su lėktuvo liemeniu ir varikliu, nuimtais sparnais ir uodega vežė triašiai „Scania“, „Volvo“ ir „Chevrolet“ markių 5–7 tonų sunkvežimiai. Propelerius, po tris supakuotus specialiuose trikampio formos rėmuose, krovė į mažesnius dviašius švediškus ir amerikiečių gamybos sunkvežimius. Su jais didesnės problemos nebuvo, tik reikėjo atsiminti, kad sunkvežimio su kroviniu svorio centras buvo aukštai. O štai triašių vairuotojams, kai uoste kranas ant platformos nuleido 4,7 tonos sveriantį didelių matmenų (7,75x3,65x2,7 m) konteinerį, pasidarė nelabai smagu. Važiuoti siauru, vietomis tik 6 metrų pločio keliu, tarp miškų, kai iš priekio nuolat rieda suomių sunkvežimiai su eksportui skirtomis prekėmis ar rąstais, buvo pavojinga. Vis dėlto po savaitės pirmoji švedų sunkvežimių kolona, kurios priekyje atviru pontiaku važiavo N. Tjerneldas, pajudėjo iš Liinahamari.

Iki Rovaniemi jie turėjo įveikti 531 kilometrą kelio, kurį statyti pradėta dar 1916 metais, kai automobilių šiame regione nebuvo. Suomija jį vadino „Šiaurės Ledjūrio“ keliu. Jo statyba buvo baigta tik 1931 metais, o kelias daugiausia naudotas paštui gabenti, nors jau tada būta mėginimų panaudoti jį automobilių turizmui. Beje, paskutinis kapitalinis tiltas šioje trasoje užbaigtas tik 1939 metais, prieš pat prasidedant „Žiemos karui“. Jo metu besitraukiantys suomiai susprogdino keletą tiltų, panašiai karo veiksmams pasibaigus pasielgė rusai, kurie tada pasitraukė iš Petsamo srities.

1940 metų balandžio 13 dieną Suomijos armijos inžineriniai daliniai pradėjo tiltų atstatymą. Jie dirbo taip sparčiai, kad vasaros pradžioje keliu jau galėjo važiuoti konteinerių prikrauti švedų sunkvežimiai. Kolonos judėjo lėtai – vidutiniu 20 km/h greičiu. Ir ne tik sudėtingos kelio sąlygos buvo to priežastimi. Sunkiai prikrauti triašiai švediški sunkvežimiai su 65–75 AG 6 cilindrų dyzeliais ir techniškai negalėjo greitai važiuoti. Šiek tiek galingesni amerikietiški sunkvežimiai su 85–90 AG karbiuratoriniais varikliais turėjo laikytis bendro kolonos greičio. Kaip ir patys naujausi „Volvo LV290“ su 120 AG dyzeliu, taigi pirmasis reisas iki Haparanda truko net 72 valandas.

Karui prasidėjus Švedijos užsienio prekybos vadovai vedė derybas dėl specialaus plieno ir įvairių guolių, kuriuos gamino šalies firmos, tiekimo Didžiajai Britanijai, tikėdamiesi iš ten gauti šaliai reikalingų prekių. Todėl visi užsakyti lėktuvai pasiekė užsakovus Švedijoje, sunkvežimių eismas trasoje Liinahamari–Haparanda nenutrūko. Tačiau netrukus vyriausybei pasirodė, kad eksportas ir importas valstybei neapsimoka, tad tuo užsiėmė privačios firmos. Per visą „Šiaurės Ledjūrio“ kelio funkcionavimą juo į Švediją automobiliais pristatyta 120 tūkstančių tonų krovinių. Švedija importavo stakles, įvairius įrengimus, naftos produktus, elektrotechnikos gaminius, kai kurias maisto prekes. Tačiau pirmaisiais mėnesiais egzistavusios griežtos beveik kariškos tvarkos nebeliko, vežėjai varžėsi dėl krovinio, kurio kartais tekdavo laukti ne vieną dieną. O kai laivas prisišvartuodavo, neretai paaiškėdavo, jog suomiai nepasirūpino atvežti automobiliams degalų, tad reisas į Švediją vėl atidedamas...

Sulaukę krovinio, vairuotojai skubėdavo jį pristatyti į paskyrimo vietą. „Šiaurės Ledjūrio“ kelyje nuolatos vykdavo sunkvežimių lenktynės. Vairuotojai, įsibėgėję nuokalnėje, lenkdavo priekyje važiuojantį be jokio įspėjamojo signalo 7080 km/h greičiu. Rezultatas – nuplėšti kėbulų bortai, sumaigyti sparnai, net nustumti į mišką lėčiau važiuojantys ar mažesni sunkvežimiai. O kaltininkas net nesustodavo... Kita dažna priežastis – ilgo kelio išvarginti švedų vairuotojai prarasdavo budrumą ir automatiškai išvairuodavo į kairę kelio pusę: neužmirškite, iki pat 1967 metų Švedijoje buvo važinėjama kaire kelio puse. O kairėje iš priekio atlekia teisingai važiuojantis suomis...

Kadangi antagonizmas tarp vairuotojų vis didėjo, suomių transporto firmos pasamdė 12 policininkų, kurie įsikūrė Ivalo mieste ir iš čia abiem kryptimis patruliavo kelią. Be to, Suomijos vairuotojų profsąjunga paskyrė 6 savo atstovus teisingam krovinių paskirstymui ir eismui trasoje kontroliuoti. Sunkvežimiams vis rečiau važiuojant didelėmis kolonomis, atkampesnėse vietose atsirado net pakelės plėšikų, užpuldinėdavusių pavienes mašinas su importinėmis prekėmis. Populiariausia tokių užpuolimų vieta buvo liūdnai pagarsėjęs pakilimas į Magneto kalną, kur pakrauti sunkvežimiai riedėdavo vėžlio greičiu. Rūsčią 1940/41 metų žiemą daug avarijų įvyko dėl slidaus ir vingiuoto kelio, nors ratus vairuotojai ir aprišdavo grandinėmis. Nemažai automobilių nuolatos stovėjo remontuojamų: 1941 metų sausio mėnesį trasoje dirbo 110 sunkvežimių iš Švedijos, o net 55 iš jų laukė remonto Rovaniemi bazėje. Vairuotojai laiškuose namo skundėsi, kad remonto, kuris trunka pusdienį, jiems reikia laukti savaitę ar net dvi.

Vežimas „Šiaurės Ledjūrio“ keliu staiga nutrūko po 1941 metų birželio 14 dienos, kai Suomijoje išsidėstę vokiečių daliniai, iki tol taip pat epizodiškai naudoję kelią pastiprinimams į okupuotą Norvegijos Kirkeneso sritį permesti, rengdamiesi TSRS puolimui pradėjo masiškai judėti į Suomijos šiaurę. Jie pareikalavo sustabdyti bet kokį civilinių automobilių eismą nuo Rovaniemi iki Petsamo. Suomija, kuri taip pat ruošėsi ginklu atsiimti nuo jos prieš metus atplėštas teritorijas, pakluso. Tada Didžiosios Britanijos laivynas pradėjo šio vienintelio dar laisvo Suomijos uosto jūrinę blokadą. Laivai nustojo plaukti į Liinahamari, o po poros savaičių, birželio 29 dieną, vermachtas Petsamo rajone atakavo TSRS. Čia prasidėjo sausumos, oro ir jūrų mūšiai, kurie baigėsi tik 1944 metų spalio pabaigoje. Nuo tada Petsamo sritis priklauso Rusijai ir vadinasi Pečenga.

O apie šimtus vairuotojų, prieš daugelį metų čia gabenusius krovinius Švedijai, primena kuklus paminklas – penki pilko granito stulpai – 1993 metais pastatytas netoli Saariselka vietovės prie pavojingojo pakilimo į Magneto kalną...

Liucijus Suslavičius

"Transporto pasaulis"
Gegužė Nr.5 (77)

"Linava" informuoja

NUO KONKRESO – IKI KONGRESO

VKTI klientai jau galima atsiskaityti banko kortelėmis

Aktualijos

Asociacijos „Linava“ XVII kongresas: vežėjų verslo pasiekimai ir plėtros galimybės

Ekspedicija

Asociacija “Lineka”: darbo ataskaita, žvilgsnis į ateitį, rinkimai

Įkurtuvės

„Skubos“ pagalba sunkvežimiams – ir Šiauliuose

Jubiliejus

DAF pagamino 750 000- ąjį sunkvežimį

Keliai Keleliai

Mūsų tiltai: nuo istorinio paveldo iki pažangiausių technologijų

Modeliai ir modifikacijos

“Stralis”: atėjo brandos metas

Naujienos

“AdBlue”: žaidimai baigėsi

Patirtis

„Hoptransa“: nuo durų iki durų

VKTI vaidrodyje

Lietuvos vežėjų potencialas ir verslo aplinka

Transporto politika

25,25 m „Euro Combi“ junginiai:ilgas kelias nuo bandymų iki realybės

Žinotina

Naujienos Europos keliuose

Keleivinis transportas

Užsakomiesiems reisams – patogiausi autobusai

Vairuotojų meistriškumas – lenktynių trasose

Technika

Erdvu, šviesu, patogu...

”Volvo“: Euro 4 su EGR sistema

Teisė

Ekspeditorių veiklos klausimai teismų praktikoje

Muziejus

ŠVEDIJOS „GYVYBĖS KELIAS“