Redakcija Reklama Prenumerata Leidiniai Archyvas
Leidiniai: Metai:

Ekspeditorių veiklos klausimai teismų praktikoje

Pastaraisiais metais Lietuvos Aukščiausiasis teismas kasacine tvarka išnagrinėjo keletą ekspeditorių ginčų, susijusių ne tik su krovinių ekspedicijos paslaugomis krovinių gabenimo kelių transportu srityje, bet ir krovinių ekspedicijos paslaugomis jūrų, oro bei geležinkelio transporte. Dauguma šių ginčų susiję su ekspeditoriaus atsakomybės apimtimi arba atlyginimu už suteiktas paslaugas.

Įstatymų lygmeniu krovinių ekspedicijos sutartį bei šios sutarties pagrindu atsirandančius teisinius santykius reglamentuoja Civilinio kodekso XLI skyrius „Krovinių ekspedicija“, tačiau šio skyriaus nuostatų nedaug, jos lakoniškos, todėl paprastai ginčuose šalys remiasi sudarytų ekspedicijos sutarčių sąlygomis.

Trumpai aptarsime Lietuvos Aukščiausiojo teismo nagrinėtų bylų išvadas, svarbias ne tik ekspedicines paslaugas teikiančioms įmonėms, bet ir vežėjams bei užsakovams, sudariusiems ekspedicijos sutartis su ekspeditoriais.

Ekspedicijos sutarties sąlygos

ir jų pakeitimas po sutarties sudarymo

Ieškovas (ekspeditorius) ir atsakovas (užsakovas) sudarė ekspedicijos sutartį, kurios pagrindu užsakovas pateikė ekspeditoriui užsakymą organizuoti krovinio gabenimą oro transportu iš Honkongo į Vilnių, per 4–6 dienų laikotarpį. Užsakymas buvo pateiktas ekspeditoriui likus šiek tiek mažiau nei dviems mėnesiams iki Naujųjų metų, tačiau krovinys buvo perduotas avialinijoms tik praėjus 14 dienų nuo užsakymo pateikimo. Kadangi prieššventiniu laikotarpiu gabenamų krovinių srautas per 14 dienų nuo užsakymo pateikimo iki krovinio perdavimo vežėjui ženkliai suintensyvėjo, ekspeditorius, siekdamas per sutartyje nustatytą 4–6 dienų terminą pristatyti krovinį, patyrė kur kas didesnes krovinio gabenimo išlaidas, nei buvo planuota priimant užsakymą organizuoti krovinio vežimą. Užsakovas atsisakė sumokėti didesnę sumą už krovinio gabenimą, ir ekspeditorius kreipėsi į teismą.

Lietuvos Aukščiausiasis teismas, nagrinėdamas šią bylą, atkreipė dėmesį į tokias ekspedicijos sutarties sąlygas ir iš jų kylančias pasekmes. Konkretus atlyginimo dydis ekspedicijos sutartyje šiuo atveju nebuvo aptartas, taip pat nebuvo aptarti ir krovinio pateikimo vežėjui terminai ar konkreti data. Kadangi byloje kilo ginčas dėl atlyginimo už suteiktas paslaugas dydžio, teismas atkreipė dėmesį į tai, kad tarp šios bylos įrodymų buvo elektroniniu paštu siųstas laiškas, kuriame ekspeditorius nurodė užsakovui vežimo trukmę ir įkainius už kilogramą gabenamo krovinio svorio. Buvo ir liudytojo parodymai, kuriais ekspeditorius siekė įrodyti, jog žodžiu informavo užsakovą apie didesnes nei planuota vežimo išlaidas, kadangi užsakovas krovinį gabenimui perdavė vėliau, nei ekspeditorius tikėjosi. Visus šiuos duomenis teismui privalu įvertinti, siekiant nustatyti, dėl kokios paslaugų kainos ir jos nustatymo būdo sutarties šalys susitarė. Tiek rašytiniai įrodymai, tiek liudytojų parodymai šiuo atveju yra svarbūs. Tačiau jei tokiomis aplinkybėmis šalys būtų aiškiai ir raštu sutarę dėl vežimo salygų (t.y. krovinio perdavimo datos) ir kainos – ginčas iš viso nebūtų kilęs.

Šioje byloje teismas taip pat pasisakė ir dėl ekonomiškumo ir bendradarbiavimo principų, kurių šalys privalo laikytis, vykdydamos bet kokias, tarp jų ir krovinių vežimo ar ekspedicijos, sutartis. Šiuo atveju nei sutartyje, nei užsakyme nebuvo nurodyta konkreti data, kada krovinys turi būti perduotas vežėjui. Bet jei toks susitarimas dėl konkrečios datos būtų buvęs įrašytas sutarties ar užsakymo tekste, ekspeditorius privalėjo bendradarbiauti su užsakovu ir laiku informuoti pastarąjį apie galimus neigiamus krovinio pateikimo vėlavimo padarinius, įvertinti metų pabaigoje susiklostančias krovinių gabenimo srautų tendencijas ir įspėti apie galimą krovinio gabenimo kainos pasikeitimą. Ekspeditorius, kaip krovinių gabenimo profesionalas, galėjo protingai numatyti, kad krovinių srautai baigiantis metams padidės, todėl vežimo kainų pasikeitimo šiuo atveju negalima vertinti kaip aplinkybės, kuri daro sutarties vykdymą kur kas sudėtingesnį, nei tikėjosi šalys.

Atleidimas nuo atsakomybės

2005 m. pabaigoje Lietuvos Aukščiausiojo teismo išnagrinėtoje byloje, susijusioje su ekspedicijos paslaugomis gabenant krovinį jūrų transportu, buvo sprendžiamas klausimas dėl ekspeditoriaus atsakomybės už nuostolius, atsiradusius dėl pavėluoto krovinio pristatymo bei ekspeditoriaus atleidimo nuo atsakomybės dėl aplinkybių, kurios buvo nurodytos ekspedicijos sutartyje kaip aplinkybės, atleidžiančios ekspeditorių nuo atsakomybės. Bylos aplinkybės buvo tokios: atsakovas organizavo krovinių vežimą jūrų transportu pagal ekspedicijos sutartį, sudarytą su ieškovu (užsakovu). Sutartyje buvo numatyta, kad ekspeditorius nėra atsakingas už savo įsipareigojimų nevykdymą dėl nuo jo nepriklausančių kliūčių, ir nurodyta, kad viena iš tokių galimų kliūčių – gaisras. Aptariamo vežimo jūra atveju laive kaip tik ir kilo gaisras, todėl ekspeditorius siekė būti atleistas nuo atsakomybės būtent dėl šios priežasties – gaisro.

Civilinio kodekso 6.826 str. nustatyta, kad ekspeditorius už krovinių ekspedicijos sutarties nevykdymą ar netinkamą vykdymą atsako sutartyje nustatyta tvarka. Iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad jei sutartyje yra šalių susitarta, jog gaisro laive atveju ekspeditorius bus atleidžiamas nuo atsakomybės už nuostolius, ekspeditorius ir neprivalo nuostolių dėl gaisro atlyginti. Tačiau Lietuvos Aukščiausiasis teismas tokią sutarties nuostatą išaiškino atsižvelgdamas ne tik į Civilinio kodekso 6.826 str. nuostatas, bet ir į kitas Civilinio kodekso normas. Teismas pasisakė: iš sutarties teksto darytina išvada, jog šalys susitarė dėl atleidimo nuo atsakomybės nenugalimos jėgos – force majeure – aplinkybių atsiradimo atveju. Laive kilęs gaisras ne visada gali būti laikomas force majeure aplinkybe ir ne visada laive kilus gaisrui ekspeditorius privalo būti atleistas nuo atsakomybės.

Šioje byloje Lietuvos Aukščiausiasis teismas taip pat pasisakė ir dėl kitos aptariamos ekspedicijos sutarties sąlygos, nustačiusios, kad ekspeditorius neprisiima atsakomybės dėl konteinerio pavėlavimo, jei tai įvyko ne dėl jo kaltės. Vertinant tokią sutarties nuostatą, reikėtų įsitikinti, ar tokia atsakomybę naikinanti sąlyga yra sąžininga nukentėjusios šalies atžvilgiu, bei išsiaiškinti, ar ekspeditorius tinkamai įvykdė visus kitus sutartimi prisiimtus įsipareigojimus: ar vykdė krovinio vežimo kontrolę, ar laiku ir tinkamai pranešė užsakovui apie iškilusias kliūtis, ar užtikrino techninį transporto priemonės tvarkingumą ir kt. Pažymėtina: teismas pasisakė, jog nepakanka konstatuoti, kad laivas išplaukė į jūrą techniškai tvarkingas, kadangi vėliau įvykęs techninis gedimas, dėl kurio kilo gaisras, paneigia prielaidą apie techniškai tvarkingą laivo būklę.

Kada ekspeditorius atsako kaip vežėjas?

Vienoje iš Lietuvos Aukščiausiojo teismo nagrinėtų bylų tiesiogiai ekspeditoriui buvo pareikštas ieškinys dėl žalos atlyginimo už prarastą krovinio dalį. Ekspeditorius, ginčydamas savo pareigą atlyginti nuostolius už prarastą krovinio dalį, nurodė, kad atsakingas už žalą yra faktinis vežėjas, o ne ekspeditorius, kadangi ekspeditorius atliko tik ekspedijavimo funkcijas. Teismas, išnagrinėjęs bylos medžiagą, konstatavo: nuostolius už prarastą krovinį šiuo atveju turi atlyginti būtent ekspeditorius, o ne faktinis (galutinis) vežėjas, kadangi jei sutartimi su krovinio siuntėju ar gavėju ekspeditorius įsipareigoja būti vežėjas, jis ir atsako už krovinį kaip vežėjas nepriklausomai nuo to, ar gabena krovinį pats, ar paveda tai padaryti trečiajam asmeniui. Tai, kad šis ekspeditorius nėra nurodytas kaip vežėjas CMR važtaraštyje, nėra lemiamas kriterijus: turi būti vertinamos visos byloje nurodytos aplinkybės, susijusios su ekspeditoriaus ir vežėjo funkcijų atlikimu.

Nereikėtų daryti išvados, kad ekspeditorius, su krovinio siuntėju ar gavėju sudaromoje sutartyje nurodęs, jog veikia tik kaip ekspeditorius ir vežimo paslaugų neteikia, neatsako už gabenamą krovinį. Remiantis CMR konvencijos 3 str. nuostatomis, vežėjas atsako ne tik už savo veiksmus, bet ir už veiksmus asmenų, kurių paslaugomis vežimo procese jis naudojasi. Teismas šioje byloje konstatavo, kad ekspeditorius, nors faktiškai atlikęs tik ekspedicijos veiksmus, yra vežėjas CMR konvencijos 3 str. prasme, todėl turi atlyginti nuostolius už prarastą krovinio dalį. Atlyginęs šiuos nuostolius, ekspeditorius turės regreso teisę į faktinį vežėją pagal CMR konvencijos 37 str. nuostatas.

Advokatė Reda Aleksynaitė

"Transporto pasaulis"
Gegužė Nr.5 (77)

"Linava" informuoja

NUO KONKRESO – IKI KONGRESO

VKTI klientai jau galima atsiskaityti banko kortelėmis

Aktualijos

Asociacijos „Linava“ XVII kongresas: vežėjų verslo pasiekimai ir plėtros galimybės

Ekspedicija

Asociacija “Lineka”: darbo ataskaita, žvilgsnis į ateitį, rinkimai

Įkurtuvės

„Skubos“ pagalba sunkvežimiams – ir Šiauliuose

Jubiliejus

DAF pagamino 750 000- ąjį sunkvežimį

Keliai Keleliai

Mūsų tiltai: nuo istorinio paveldo iki pažangiausių technologijų

Modeliai ir modifikacijos

“Stralis”: atėjo brandos metas

Naujienos

“AdBlue”: žaidimai baigėsi

Patirtis

„Hoptransa“: nuo durų iki durų

VKTI vaidrodyje

Lietuvos vežėjų potencialas ir verslo aplinka

Transporto politika

25,25 m „Euro Combi“ junginiai:ilgas kelias nuo bandymų iki realybės

Žinotina

Naujienos Europos keliuose

Keleivinis transportas

Užsakomiesiems reisams – patogiausi autobusai

Vairuotojų meistriškumas – lenktynių trasose

Technika

Erdvu, šviesu, patogu...

”Volvo“: Euro 4 su EGR sistema

Teisė

Ekspeditorių veiklos klausimai teismų praktikoje

Muziejus

ŠVEDIJOS „GYVYBĖS KELIAS“