Redakcija Reklama Prenumerata Leidiniai Archyvas
Leidiniai: Metai:

SUNKVEŽIMIAI IŠ RYTŲ VOKIETIJOS LIETUVOJE

Jau greit bus du dešimtmečiai, kai iš Europos žemėlapio išnyko Vokietijos Demokratinė Respublika, tačiau daugelyje šalių apie tą valstybę primena keliuose vis dar sutinkami automobiliai, pagaminti Liudvigsfeldėje, Karl-Marks-Štadte, Aizenache, Cvikau ir Čopau veikusiose automobilių gamyklose. Įvairių modelių sunkvežimių iš Liudvigsfeldės, lietuvių populiariai vadinamų ifomis, dar matome gana dažnai, o štai krovininiai bei keleiviniai roburai ir transporteriai “Barkas” jau retenybė. Kaip ir nedidukai komunalinės paskirties “Multicar” iš Valtershauzeno.

Rytinėje Vokietijoje veikusioms automobilių ir jų komponentų gamykloms didžiausią smūgį sudavė ne sąjungininkų aviacijos bombos ar 1945 metų pavasarį čia vykę mūšiai, o tarybinės karinės administracijos okupuotoje Vokietijoje vykdytas planingas pramonės įmonių demontavimas. Iš apgriautų cechų išvežta viskas – nuo staklių, konvejerių ir kitų technologinių įrengimų iki vandentiekio čiaupų ir elektros jungiklių. Po to kai kurios gamyklos, pavyzdžiui, sunkvežimius gaminusi VOMAG Plauene, buvo susprogdintos. Tik dalis pagal reparaciją į TSRS išvežtų įrengimų vėliau buvo tikslingai panaudoti, o likusieji dar pakeliui buvo iškomplektuoti bei išsklaidyti be jokios naudos. Šio liūdno likimo išvengė tik BMW lengvųjų automobilių gamykla Aizenache: nugalėtojams skubiai reikėjo naujų automobilių, o čia gaminti BMW 321, kad ir prieškarinės konstrukcijos, buvo patikimi ir greiti. Juos naudojo tarybiniai karininkai ir valdininkai Rytų Vokietijoje, šimtai naujutėlaičių BMW ir atsarginės jų detalės keletą metų buvo gabenami į TSRS.

1949 metais paskelbtos Vokietijos Demokratinės Respublikos (VDR) vadovams teko sunkus uždavinys nuo nulio organizuoti automobilių, visų pirma šalies ūkiui reikalingų krovininių automobilių, gamybą. Situaciją šiek tiek lengvino aplinkybė, jog liko nemažai kvalifikuotų specialistų ir demontuotose įmonėse dirbusių aukštos kvalifikacijos darbininkų. Be to, tarybinė karinė administracija netrukus susizgribo, jog totalinis automobilių pramonės demontavimas kliudo organizuoti okupacinės kariuomenės autotransporto remontą, tad dar prieš VDR įkūrimą buvo leista tuščiuose autogamyklų cechuose organizuoti automobilių remontą bei priežiūrą, o atsarginių detalių gamybai atsigabenti įrengimus iš kitų ne taip svarbių įmonių. Todėl palengva kai kurios gamyklos atgijo, o jų darbuotojai ėmė ieškoti galimybių atnaujinti automobilių gamybą.

Pirmuosius po karo naujus sunkvežimius pagamino Cvikau mieste įsikūrusi sena gamykla “Horch”. Karo metais joje vietoje ištaigingų limuzinų ir sportinių kabrioletų, išgarsinusių šią markę, vermachtui gaminti štabo visureigiai bei pusiau vikšriniai šarvuoti transporteriai. Pastariesiems 100 AG karbiuratorinius variklius tiekė kita garsi firma – “Maybach”. Po karo demontuotos “Horch” gamyklos sandėliuose liko šimtai naujutėlaičių motorų, kurių nugalėtojai neišsivežė. Panaudoję juos ir kai kuriuos kitus karinės technikos agregatus, gamyklos inžinieriai sukonstravo 3 tonų sunkvežimį “Horch 3” ir pradėjo jo gamybą. Jų pagaminta apie 700 vienetų, iki pasibaigė variklių atsarga, o tada jau pavyko parengti gamybai dyzelinį variantą “Horch 3A” su originaliu 80 AG dyzeliu, kurį sukonstravo nuo žemės paviršiaus nušluotos VOMAG gamyklos konstruktoriai. Vėliau šių sunkvežimių gamybą perkėlė į Verdau miestą, nes gamybinių pajėgumų Cvikau įmonėje prireikė lengvųjų automobilių “Trabant” gamybai organizuoti.

Verdau esančioje “Ernst Grube” įmonėje sunkvežimių gamyba gerokai padidėjo: vietoje tritonio “H3A” pradėtas gaminti modernizuotas 4 tonų modelis “Sachsenring 4000” bei 6,5 tonos “H 6”, autobusas “H 6B” ir armijai skirtas 6x6 tipo “G 5”. Beje, šių sunkvežimių, išskyrus “S 4000”, gaminta nedaug, tad eksportui skirtas tik pastarasis, ir tai gana ribotais kiekiais, nes pačioje VDR sunkvežimių katastrofiškai trūko. Vakaruose jų nusipirkti nebuvo valiutos, be to, kai kurios šalys su VDR neprekiavo, o kitos socialistinės šalys taipogi negalėjo pasigirti automobilių pertekliumi.

Apie 1950 metus pavyko atnaujinti prieškarinių lengvų sunkvežimių “Phanomen” (1,5 tonos) ir “Framo” (0,9 tonos) gamybą. Dar svarbiau – organizuoti automobilinių mazgų – žibintų, stabdžių sistemų, elektros įrengimų, prietaisų gamybą, nes prieš karą dauguma juos gaminusių įmonių veikė vakarinėje ir pietinėje Vokietijos dalyje, tad dabar į VDR jų produkcija nebepatekdavo.

Septintąjį dešimtmetį remiama Ekonominės savitarpio pagalbos tarybos (ESPT) VDR pagaliau pradėjo savo automobilių pramonę modernizuoti. Pasenusius klasikinės komponuotės ilganosius sunkvežimius pakeitė trys nauji modeliai su kabina virš variklio: 1 tonos “Barkas B1000” su priekinių ratų pavara, 2,5 tonos “Robur 2500”, 5 tonų IFA W50L. Kitų didesnio kraulumo ar padidinto pravažumo sunkvežimių poreikį turėjo patenkinti TSRS, Čekoslovakijos, Rumunijos, Lenkijos automobilių gamintojai.

Svarbiausiu gaminiu tapo sunkvežimis IFA W50L su 125 AG dyzeliu pradėtas gaminti Liudvigsfeldės mieste 1965 metais rekonstruotoje karo metais aviacinius motorus naikintuvams “Messerschmitt” gaminusioje gamykloje. Masiškai gaminamas IFA turėjo tapti ne tik pagrindiniu VDR transporto parko automobiliu, bet ir paklausia eksporto preke, todėl jau projektuojant numatyta daugybė šio automobilio modifikacijų: skyrėsi bazės ilgis, kabinos dydis, transmisija (4x2 bei 4x4 variantai). Ilgainiui Liudvigsfeldėje nuo konvejerio riedėjo beveik pusšimtis skirtingų IFA W50L modifikacijų, parduodamų 60 pasaulio šalių!

Septintojo dešimtmečio pabaigoje pirmosios dešimtys naujutėlaičių šviesiai pilka spalva dažytų ifų pasirodė Lietuvoje. Tai buvo standartiniai bortiniai sunkvežimiai, kuriuos gavo įvairios ne transporto sferos įmonės. Matyt, tuometinė Automobilių transporto ir plentų ministerija nepanoro turėti problemų su nauja ir nežinoma importine technika, nujausdama tikėtinas eksploatacijos problemas ir visų pirma atsarginių detalių tiekią. Tačiau netrukus atėjo antroji importo banga – tamsiai mėlynai dažyti savivarčiai IFA W50LK su į tris puses išsikraunančiu kėbulu ir tokiomis pat savivartėmis priekabomis. Jų atsisakyti mūsų transportininkams nepavyko. Teko formuoti VDR gamybos sunkvežimių kolonas atskirose bendrojo naudojimo autotransporto įmonėse, pavyzdžiui, Vilniaus ATĮ-2, kur vienu metu dirbo keliasdešimt vokiškų savivarčių. Dar daugiau jų gavo Statybos ministerijos autotransporto įmonės.

Mūsų vairuotojai ne itin mėgo “vokiečius”. IFA W50L buvo ne tik sudėtingesnis už įprastus zilus ir mazus, jis buvo delikatesnis: nemėgo pakrovimo ekskavatoriumi, dyzelis blogai virškino tarybinį dyzeliną, siauresnės aukšto slėgio padangos ir perkrautas nevarantis priekinis tiltas blogino pravažumą statybų aikštelėse. Net toks iš esmės sveikintinas patobulinimas, kaip galinio varančiojo tilto diferencialo blokavimas savivarčiuose, mūsų vairuotojams, nepratusiems prie jo, tapo kliuviniu: užmiršę jį išjungti po to, kai išsikapstė iš smėlyno, ties pirmuoju staigesniu posūkiu ant asfalto sulaužydavo galinį tiltą… Po kelerių metų bendrojo naudojimo autotransporto įmonėse ifų nebeliko. Šiuos automobilius, kurių skaičius nuolat mažėjo, naudojo įvairios valstybinės bei komunalinės įmonės, gamyklos. Netgi kolūkiuose teko matyti sunkvežimių iš VDR. Tuo metu miestų komunalininkai pradėjo gauti gatvių priežiūrai skirtus technologinius minisunkvežimius “Multicar”. Šie patogūs ir universalūs komunaliniai automobiliai gana greit pritapo. Vėlgi viena bėda: gamintojas galvojo, kad šiukšles renkančiam, gatves šluojančiam ir laistančiam technologiniui automobiliui pakanka 45 km/h greičio. Deja, mūsų vairuotojai dažniausiai manė kitaip, jie multikarais važinėjo tarsi zilais ir labai greit sudroždavo nuolatos dideliais sūkiais dirbti nepritaikytus variklius.

Devintojo dešimtmečio viduryje Lietuvos TSR transporto parke pasirodė dar viena rytų vokiečių sunkvežimių atmaina – trijų tonų “Robur LD3000KF” su universaliais uždarais kėbulais – furgonais. Nuo kitų automobilių jie skyrėsi oru aušinamais 4 cilindrų dyzeliais ir vėl mums ne itin tinkančiomis siauromis aukšto slėgio padangomis. Roburų gavo įvairios ne transporto sferos įmonės, nes transportininkai kaip ir anksčiau vengė importinių sunkvežimių, nors kokybe jie rusiškus automobilius pranoko.

Politiniai pokyčiai Rytų Europoje po 1990 metų atsiliepė visose ekonomikos srityse. VDR automobilių gamyklos ėmė stoti, bet koks planinis importas nutrūko. Planinę ekonomiką Lietuvoje greit pakeitė privati iniciatyva, kurios vienu iš taikinių tapo iki šiol klestintis privatus automobilių importas iš Vakarų Europos (buvusi VDR po susijungimo su VFR mums automatiškai irgi tapo Vakarais). Kartu su trabantais, vartburgais į Lietuvą plūstelėjo ir nenauji sunkvežimiai bei autobusai iš buvusios VDR. Be jau pažįstamų įvairiausių modelių IFA W50L, pasirodė senesnių modelių roburų, nedidukų “Barkas” ir net palyginti naujų 6 tonų sunkvežimių IFA L60 su 180 AG dyzeliais. Jų į Lietuvą atvarydavo ne tik apsukrūs tautiečiai, bet ir įvairios Vokietijos humanitarinės pagalbos organizacijos, susigiminiavusių su lietuviškais Vokietijos miestų atstovai.

VDR gamybos sunkvežimių pirmaisiais Lietuvos nepriklausomybės metais gavo naujai sukurta pasienio apsaugos tarnyba, Savanoriška krašto apsaugos tarnyba bei reguliari Lietuvos kariuomenė, policija. Tai buvo anksčiau VDR liaudies armijos naudoti padidinto pravažumo variantai su tentais, specialiais metaliniais kėbulais, liukais kabinų stoguose. 1996 metais šalyje buvo registruoti 532 IFA markės sunkvežimiai, 135 automobiliai “Robur” (tarp jų – 26 autobusai) ir 88 furgonai, minibusai ir pikapai “Barkas”.

Pasakojant apie VDR gamybos sunkvežimius Lietuvoje, prisimintinas įdomus su jais susijusęs epizodas. Rokiškio žemės ūkio mašinų gamykla pirmaisiais nepriklausomybės metais praradusi buvusios TSRS rinką, ieškojo naujos veiklos srities, kuri galėjo užtikrinti gamyklos ir joje dirbančių žmonių ateitį. Buvo nuspręsta užsiimti vokiškų sunkvežimių surinkimu. Prasidėjo derybos su “Robur” gamyklos vadovybe dėl surinkimo linijos įrengimo Rokiškyje ir sunkvežimių agregatų komplektų tiekimo. Lietuviai net iškėlė sąlygą, kad vietoje pasenusių oru aušinamų dyzelių lietuviški roburai būtų komplektuojami moderniais skysčiu aušinamais dyzeliais “Deutz”. Pradžioje viskas vyko neblogai: į Rokiškį atkeliavo pirmieji detalių komplektai, prasidėjo bandomasis sunkvežimių montažas. Rokiškėnai parengė ir išspausdino išsamius reklaminius prospektus lietuvių kalba, o užsakovai Lietuvoje, tarp jų ir Vidaus reikalų ministerija, gavo pirmuosius Rokiškyje sumontuotus sunkvežimius. Deja, toliau situacija kardinaliai pasikeitė: gamykla “Robur Werke” neatlaikė vakarinėje šalies dalyje gaminamų analogiškos klasės krovininių mersedesų, folksvagenų, manų konkurencijos ir bankrutavo. Sustojo ir agregatų tiekimas į Rokiškį, bendras Lietuvos – Vokietijos projektas žlugo. Laimė, tai neatėmė noro Rokiškyje gaminti automobilius – buvo pasirašyta sutartis su Rusijos įmone GAZ, ir automobilių surinkimas šiame Aukštaitijos mieste sėkmingai tęsiamas. Bet tai jau ne istorija, o nūdiena…

Liucijus Suslavičius

"Transporto pasaulis"
Rugpjūtis Nr.8 (80)

"Linava" informuoja

Kronika

Rekonstruotas „Volvo” sunkvežimių serviso centras Vilniuje

Aktualijos

Nacionalinės verslo ypatybės

Nesileiskime skriaudžiami

Debiutai

“Goodyear”: naujiems sunkvežimiams – naujos padangos

Egzotika

“Tractomas” – gigantas, įrašytas į Gineso knygą

įvairenybės

Jo nuopelnai automobilizmui – neįkainojami

Kolegos

Slovakijos vežėjai

Patirtis

„Transgesta“: svarbiausia – žmogiškasis veiksnys

Perspektyvos

Tunelis tarp Europos ir Azijos

Specialioji technika

DAF statyboms: CF FAT (6x4) bei FAD (8x4)XF105 FTM (8x4) LF

Stambiu planu

Itališkoji valiuta – “Scudo”

Užsienyje

GYVŪNŲ KARALYSTĖ ASFALTO PASAULYJE

Lietuvoje ir pasaulyje

Naujienos

Rusijoje sugriežtintos baudos už kelių eismo taisyklių pažeidimus

Sunkvežimių ir krovinių vagystės: Lietuva – saugiausių ES valstybių sąraše

“Merker” skverbiasi į Rytų Europą

Transporto politika

25,25 m ir 60 t “Euro Combi” junginiai Danijoje

Keleivinis transportas

Ateities transportas: ką rinksimės?

Technika

DIETA SUNKVEŽIMIAMS

Partempti autobusus bus paprasčiau

Teisė

Nekonkuravimas darbo santykiuose

Muziejus

SUNKVEŽIMIAI IŠ RYTŲ VOKIETIJOS LIETUVOJE