Redakcija Reklama Prenumerata Leidiniai Archyvas
Leidiniai: Metai:

„Transgesta“: svarbiausia – žmogiškasis veiksnys

Kauniškė UAB „Transgesta“ – viena iš daugelio šiame mieste įsikūrusių krovininio transporto įmonių, iš kitų bendrovių išsiskirianti nebent tuo, kad jai vadovauja vienas iš jauniausių vadovų – vos dvidešimt penkeriu sulaukęs Vidmantas Užpalis. Šiam jaunam žmogui nestinga nei energijos, nei sugebėjimo dirbti, nei patirties. Tad šįkart jis – rubrikos „Patirtis“ svečias.

- Taigi kokia bendrovės „Transgesta“ patirtis krovinių gabenimo versle?

- Įvairiapusė. „Transgesta“ – šeimos bendrovė, ją įkūrėme 1994-aisiais. Kaip ir dauguma tuo metu veiklą pradėjusių bendrovių, turėjome keletą MAZ bei „KaMAZ“ automobilių, o krovinius gabendavome į Rusiją. Buvo tikra šventė, kai 1997-siais įsigijome pirmąjį vakarietišką automobilį – tuomet labai brangiai kainavusį poros metų senumo „Scania“. Nuo tada pradėjome važinėti į Vakarų Europą. Vėliau laipsniškai rusiškų vilkikų atsisakėme, įsigijome dar penkis vakarietiškus. Verslas sekėsi neblogai, plėtėmės, tačiau viską sustabdė daugeliui vežėjų skaudžiausią smūgį sudavusi Rusijos krizė. Ji užklupo bendrovę tada, kai turėjome didžiulių įsipareigojimų bankams – nusprendėme, kad neišsiversime, ir penkias mašinas pardavėme. Suderėjome, kad pirkėjai paims jas drauge su vairuotojais, nes tuomet jiems susirasti darbą nebuvo paprasta. Po šių drastiškų permainų mūsų šeima daugiausia dėmesio sutelkė į automobilių serviso verslą. Pasilikome tik pačią seniausią, pirmąją, „Scania“ su vienu vairuotoju, taigi krovinių gabenimo verslo visai neapleidome.

- Nepavydėtina situacija... Kaip pavyko išlipti iš duobės ir iš naujo įsilieti į vežėjų gretas?

- Prieš penkerius metus tėvai transporto verslą patikėjo man. Įmonėje dirbti pradėjau gerokai anksčiau, vos baigęs vidurinę mokyklą. Iš pradžių servise, vėliau – tiekėju, paskui – vadybininku, tik tada pakilau iki serviso ir dar vėliau – iki transporto skyriaus vadovo pareigų. Lygiagrečiai krimtau mokslus. Prieš penkerius metus įkūrėme krovininių automobilių servisą, kuriam vadovavo ir tebevadojauja tėvas. Finansinius reikalus tvarkė ir iki šiol prižiūri motina – puiki finansininkė, sugebanti aprėpti visas šeimyninio verslo sritis.

Tvirčiau ant kojų stotis pradėjome maždaug prieš trejetą metų, kai pagrindiniai akcininkai nusprendė investuoti į krovinių gabenimo verslą lėšas, kurių dalį sudarė savas kapitalas, o didžiąją – ilgalaikės bankų paskolos. Šiuo metu „Transgesta“ turi tris padalinius: automobilių servisą, krovinių gabenimo ir ekspedicines firmas. Tai padeda išsilaikyti sudėtingomis konkurencijos sąlygomis.

- Kiek ir kokių automobilių yra Jūsų transporto priemonių parke?

- Dabar turime keturiolika krovininių automobilių. Netrukus parką papildys dar trys naujutėlės „Volvo“. Teikiame pirmenybę švediškiems automobiliams – jie sudaro apie 99 proc. parko. Iš naujo pradėję transporto verslą, pirmiausia įsigijome gerokai pavažinėtų vilkikų. Jie dažnai gedo, daug laiko, pinigų ir nervų kainuodavo remontas kelyje – ne kartą teko pačiam vykti į užsienį spręsti remonto problemų. Laipsniškai automobilių parką visiškai atnaujinome, ir dabar beveik visi mūsų automobiliai – maždaug vienerių metų amžiaus.

- Kone visų bendrovių vadovai skundžiasi vairuotojų, kitų darbuotojų trūkumu...

- Išties vairuotojų trūkumas – kiekvienos krovinių gabenimo įmonės vadovo galvos skausmas. Gerą vairuotoją rasti labai sunku. Džiaugiuosi, kad mums pavyko suburti puikų kolektyvą. Kai kurie vairuotojai dirba „Transgestoje“ nuo pat įmonės įkūrimo, grįžo ir kai kurie iš palikusių įmonę drauge su parduotais automobiliais. Pažįstu vairuotojų darbą iš arti, suprantu, kad jis labai sunkus, varginantis, reikalaujantis daug fizinės bei dvasinės ištvermės, todėl stengiuosi įsigilinti į kiekvieno problemas, visada kantriai išklausyti ir suprasti. Niekada nedirbame per tradiciškai šeimyninėmis laikomas metines šventes – Velykas ir Kalėdas. Nors šis laikotarpis paprastai vežėjams būna labai pelningas, verčiau patiriame šiokių tokių nuostolių, bet suteikiame galimybę vairuotojams pailsėti, pabūti su šeimomis.

„Transgesta servis“ įmonėje dirba 25 šaltkalviai, remontuojantys ne tik savus, bet ir aplinkinių bendrovių krovininius automobilius. Darbo turime keletui mėnesių į priekį. Darbuotojų trūkumo nejaučiame ir čia – galbūt todėl, kad stengiamės jiems sudaryti kuo geriausias sąlygas. Mūsų bendrovėje nėra atlyginimų „vokeliuose“, serviso darbuotojo vidutinė alga, neatskaičius mokesčių, – apie keturis tūkstančius litų. Tai daugiau nei šalies vidurkis. Nors tokie atlyginimai mums kainuoja didelius mokesčius valstybei, sumažina bendrovės pelną, tačiau, manau, investicijos atsiperka – žmogiškasis veiksnys mūsų versle ypač svarbus. Tikimės, kad anksčiau ar vėliau mokesčių mokėjimas taps norma visose šalies įmonėse ir algų „vokeliuose“ laikai liks praeityje. Rūpinamės darbuotojų darbo sąlygomis: daug lėšų skiriame patalpų remontui, dirbtuvėse įrengėme dušus, ventiliaciją, šildymą. Gal todėl kadrų kaita nėra didelė. Priimame naujus darbuotojus ir be specialaus išsilavinimo, juos apmokome bendrovėje – svarbu, kad žmonės norėtų ir stengtųsi dirbti.

- Kaip sekasi prieš trejus metus įkurtai ekspedicinei bendrovei?

- Čia dirba šeši žmonės. Du ekspeditoriai aprūpina kroviniais mūsų automobilius, kiti dirba savarankiškai. Mūsų ekspeditoriai – jauni žmonės, dauguma – neakivaizdinių skyrių studentai, o jų uždarbis priklauso nuo padaryto darbo. Nesibaiminu priimti vos baigusius vidurinę mokyklą jaunuolius, svarbu, kad jie turėtų ekspeditoriui privalomas būdo savybes: būtų komunikabilūs, darbštūs, sugebėtų savarankiškai spręsti iškilusias problemas. Manau, šis padalinys dirba sėkmingai.

- Kur daugiausia gabenate krovinius? Ar dirbate Rytų rinkose?

- Šiuo metu apie 60 proc. krovinių gabename į Vakarus, apie 40 proc. – į Rusiją. Šioje šalyje bendraujame su senais, patikimais partneriais, todėl didesnių problemų nekyla. Turime vieną didelį ir pastovų klientą, kuriam iš Ispanijos į Rusiją gabename baldus. Naujų partnerių Rytuose neieškome – šios šalys vis dar tebėra problemiškos, dažnai įvairiausių bėdų kyla muitinėse, su Rusijos milicininkais. Tačiau dar ne tai svarbiausia – labiausiai gaila savų žmonių, priverstų paromis stovėti milžiniškose eilėse prie Lietuvos ir Latvijos ar Latvijos ir Rusijos sienų. Ne kartą teko lankyti jose įstrigusius vairuotojus ir galiu tvirtinti, kad tai – tikrų tikriausias žmonių kankinimas. Todėl pastaruoju metu vis labiau orientuojamės į Vakarų rinkas.

Sudėtingiau tampa ir suieškoti krovinių iš Lietuvos – čia jų pasirinkimas labai ribotas: šiek tiek medienos, durpės, tačiau kai vežėjų tiek daug, visiems krovinių nepakanka. Be to, ir konkuruoti mūsiškiai dar nelabai moka: vienintelis konkuravimo būdas – kainų dempingavimas. Klientai, be abejo, tuo mielai naudojasi. Vis dažniau eksporto kainos nepadengia vežimo išlaidų. Taigi vis dažniau stengiamės orientuotis į Lenkijos rinką – iš šios šalies tolyn į Europą krovinius vežti netgi patogiau. Įmonė nieko nepraranda, o vairuotojai sutaupo pasikrauti Lietuvoje skirtą laiką ir gali ilgiau pabūti su šeimomis.

- Kad jau pradėjome kalbėti apie problemas, su kokiomis dar susiduriate savo darbe?

- Problemų apstu. Jų kyla su draudėjų bendrovėmis, nuostolių patiriame dėl avarijų. Tačiau didžiausia, padaranti vežėjams milžiniškų nuostolių – nesąžiningi partneriai. Europoje įprasta, kad vežėjams už gabentus krovinius taikomi iki 30 parų mokėjimo atidėjimai. Dauguma užsakovų susimoka sąžiningai, tačiau pasitaiko tokių, kurie mokėti delsia, o po kurio laiko pasiskelbia bankrutavę. Padaryti tai mūsų šalyje visai nesudėtinga, o bankrutavusi įmonė dažniausiai neturi jokio turto ir už nieką neatsako. Taip vežėjai vėlgi lieka kvailio vietoje, nes šalies įstatymai tokiais atvejais mūsų negina. Pavyzdžiui, šiuo metu viena bankrutavusi bendrovė paliko Lietuvos vežėjams 3,5 mln. litų nuostolių. Ne mažiau nuo jos nukentėjo ir latviai bei estai. Neketiname nuleisti rankų – vienijamės su kitais vežėjais, kreipsimės į teismą, bandysime įrodyti tyčinį bankrotą ir išsireikalauti iš bankrutavusios bendrovės savo uždirbtus pinigus.

- Pasiklausius Jūsų gali pasirodyti, kad dabartinis krovinių gabenimo verslas – tarsi balansavimas ant plono lyno. Ar nekyla noras viską mesti ir pasiieškoti lengvesnio darbo?

- Toks noras kyla keletą kartų per metus. Krovininio transporto įmonės vadovo darbas trunka ištisą parą – du mobilieji telefonai skamba ir dieną, ir naktį. Apie asmeninį gyvenimą gali tik pasvajoti. Atsakomybė už verslą ir jame dirbančius žmones – didžiulė. Kai visai nusvyra rankos, sulaiko mintis apie suburtą puikų kolektyvą – gaila palikti savo darbuotojus ir išeiti ieškotis lengvesnės duonos. Be to, ramiai sėdėti kontoroje, ko gero, jau nebemokėčiau.

- Dėkoju už pokalbį ir linkiu Jums kuo didžiausios sėkmės!

Kalbėjosi Lina JAKUBAUSKIENĖ

"Transporto pasaulis"
Rugpjūtis Nr.8 (80)

"Linava" informuoja

Kronika

Rekonstruotas „Volvo” sunkvežimių serviso centras Vilniuje

Aktualijos

Nacionalinės verslo ypatybės

Nesileiskime skriaudžiami

Debiutai

“Goodyear”: naujiems sunkvežimiams – naujos padangos

Egzotika

“Tractomas” – gigantas, įrašytas į Gineso knygą

įvairenybės

Jo nuopelnai automobilizmui – neįkainojami

Kolegos

Slovakijos vežėjai

Patirtis

„Transgesta“: svarbiausia – žmogiškasis veiksnys

Perspektyvos

Tunelis tarp Europos ir Azijos

Specialioji technika

DAF statyboms: CF FAT (6x4) bei FAD (8x4)XF105 FTM (8x4) LF

Stambiu planu

Itališkoji valiuta – “Scudo”

Užsienyje

GYVŪNŲ KARALYSTĖ ASFALTO PASAULYJE

Lietuvoje ir pasaulyje

Naujienos

Rusijoje sugriežtintos baudos už kelių eismo taisyklių pažeidimus

Sunkvežimių ir krovinių vagystės: Lietuva – saugiausių ES valstybių sąraše

“Merker” skverbiasi į Rytų Europą

Transporto politika

25,25 m ir 60 t “Euro Combi” junginiai Danijoje

Keleivinis transportas

Ateities transportas: ką rinksimės?

Technika

DIETA SUNKVEŽIMIAMS

Partempti autobusus bus paprasčiau

Teisė

Nekonkuravimas darbo santykiuose

Muziejus

SUNKVEŽIMIAI IŠ RYTŲ VOKIETIJOS LIETUVOJE