Redakcija Reklama Prenumerata Leidiniai Archyvas
Leidiniai: Metai:

Vermachto kariai – “Mercedes Benz” L4500S/A

1986 metais, grįžtant iš senovinių automobilių sąskrydžio Rygoje, kartu važiavęs Lietuvos senovinės automototechnikos klubo “Rieduva” narys netikėtai pasiūlė: “Laiko turime, tad gal užsukime į “fortą”, pamatysi, ko dar nesi matęs”. Pasukome iš kelio Ryga–Panevėžys (taip jis tada vadinosi) į Rygos aplinkelį, vedantį Jūrmalos link, ir netrukus kairėje išvydome aukšta medine tvora aptvertus pastatus. Tai ir buvo “fortas” arba Beberbeki – garsiausio tuometinėje Latvijos TSR kolūkio “Uzvara” senovinės technikos remonto bazė. Kadangi mūsų žiguliukas buvo papuoštas ką tik pasibaigusio sąskrydžio atributika, sargas iš karto patikėjo, jog esame senosios technikos mėgėjai iš Lietuvos ir be didelių įkalbinėjimų atkėlė mums vartus.

Remonto bazė buvo neišvaizdi – eilė pašiūrių, kuriose išrikiuoti seni sunkvežimiai, nedidelis dirbtuvių pastatas ir po visą aptvertą teritoriją išsklaidyti įvairūs automobiliai bei jų važiuoklės, kabinos be stiklų, kažkokie kėbulai…Visa ta technika atrodė graudžiai – surūdijusi, apsilaupiusiais dažais, subliuškusiomis padangomis, o kai kurie automobiliai stovėjo iš viso be ratų, tiltais įaugę į žemę. Ir kaip kontrastas šiam liūdnokam vaizdui švytėjo du blizgantys šviežiais pilkais dažais ilganosiai krovininiai mersedesai – dideli, aukšti, erdviomis kabinomis, pro kurių priekinį stiklą galima buvo net iš tolo įžiūrėti įspūdingo skersmens vairus… Jie atrodė tarsi dvyniai, tačiau pažiūrėję iš arti, pastebėjome, jog ir kabinos šiek tiek skiriasi, ir aukštis nevienodas – vienas iš sunkvežimių turėjo priekinį varantįjį tiltą, taigi buvo padidinto pravažumo.

Mus po teritoriją lydėjęs latvis paaiškino, jog sunkvežimiai nerestauruoti, juos rengia filmavimui, todėl šiek tiek sutvarkė, kad užsivestų ir patys važiuotų, be to, nudažė Vokietijos kariuomenės karo pradžioje naudota maskuojamąja pilka spalva – “vermacht grau”. Pasidžiaugėme, kad latviams pavyko išsaugoti du tada jau tikra retenybe Tarybų Sąjungoje tapusius karo metų trofėjinius sunkvežimius, paspragsėjome į kairę ir dešinę fotoaparatais ir kupini įspūdžių grįžome į Vilnių. Ir iš tiesų po kokių metų filme, kurio pavadinimo jau ir nebepamenu, keliuose epizoduose pamačiau abu šiuos mersedesus. Tai nuteikė maloniai, nes nenatūraliai atrodo ekrane koks nors zilas ar uralas, apkaišytas berželiais su nupieštais dideliais kryžiais ant bortų, suprask, vokiškas sunkvežimis… Filmo režisieriui nė motais, kad vokiečiai ant automoblių nei kryžių, nei svastikų nepiešdavo. Be to, kai matai 20–30 metų jaunesnį nei vaizduojama epocha automobilį, sunku atsikratyti vaizdo ekrane dirbtinumo pojūčio…

Štai toks buvo, ko gero, pirmasis susitikimas su 4,5 tonų klasės vokiečių armijai skirtais sunkvežimiais “Mercedes-Benz L4500S/A”. Keista, vaikystės dienų Kaune, kurio gatvėse šeštojo dešimtmečio pradžioje galėjai sutikti ne vieną egzotišką automobilį ir sunkvežimį, tokių mersedesų matyti lyg ir neteko. Buvo tokio pat dydžio biusingai ir manai, buvo keli “Citroen T45”, o krovininius mersedesus prisimenu tik mažesnius – trijų tonų “Mercedes-Benz L3000”.

Pagal generalinio įgaliotinio automobilių transporto klausimais pulkininko Adolfo von Schello parengtą Vokietijos automobilių parko standartizacijos planą, automobilių firmos turėjo nutraukti sunkvežimių, neatitinkančių minėto plano nustatytos klasifikacijos (keliamoji galia 1,5; 3,0; 4,5 ir 6,5 tonos), gamybą ir juos suvienodinti. Von Schellas numatė, jog po kelerių metų vietoje 100 skirtingų variantų Vokietijoje bus gaminama tik 14 nesudėtingų ir armijai tinkančių sunkvežimių modelių. Todėl iki tol gamintas modelis L3750, kaip nepakankamai didelis, 1939 metais buvo skubiai perdirbtas į L4500. Be to, gamintojas turėjo pateikti užsakovui vermachtui unifikuotą su standartiniu 4x2 modeliu padidinto pravažumo 4x4 variantą L4500A. L3750 buvo žemarėmis geriems keliams skirtas sunkvežimis su 100 AG dyzeliu ir išardomais „Trilex“ tipo ratų diskais. O L4500 gavo tvirtesnį rėmą tiesiais lonžeronais, 7274 cm3 darbo tūrio 6 cilindrų 120 AG dyzelį, kurį patikimumo dėlei deforsavo iki 112 AG, didesnio skersmens diskinius ratus su 9.75–20 dydžio padangomis, todėl realus jo tonažas buvo 4,95 tonos. Tačiau nenorėdami erzinti užsakovo – o juo, karui prasidėjus, galėjo būti tik kariuomenė, gamintojas oficialiai nurodė, jog sunkvežimis yra standartizuotos 4,5 tonų klasės.

Pabandykime išsiaiškinti, ką reiškė skaičiai ir raidės šių “mersedesų” pavadinime. Raidė L aiški – tai Lastwagen (sunkvežimis), skaičius 4500 reiškė garantuotą keliamąją galią – 4500 kilogramų, raidė S buvo skirta standartiniam 4x2 tipo sunkvežimiui, A reiškė Allrad, t.y. 4x4 variantą. Buvo dar ir modelis L4500F – speciali važiuoklė gaisriniam automobiliui. Nuo standartinio sunkvežimio jos rėmas skyrėsi galo sustiprinimu, kur montuodavo nemažai sveriantį vandens siurblį, bei rėmo viduryje esančiu papildomu skersiniu, reikalingu siurblio pavaros paskirstymo dėžei tvirtinti.

Automobilio stuburas – lonžeroninis rėmas, prie kurio išilginėmis lingėmis prijungti abu tiltai. Rėmo priekinė dalis šiek tiek išskėsta, kad patogiai tilptų variklis. Penkialaipsnė pavarų dėžė trumpu kardano velenu sujungta su atskirai sumontuota dvilaipsne paskirstymo dėže, nuo kurios velenai perduoda sukimo momentą varančiųjų tiltų pagrindinėms pavaroms. Varančiųjų tiltų konstrukcija – originali: yra plieninė laikančioji sija, besiremianti į linges, jos galuose – ratų stebulės. Prie sijos prisuktas pagrindinės pavaros su diferencialu korpusas. Iš jo į ratų stebules eina du trumpi velenėliai, perduodantys sukimo momentą stebulėse esantiems cilindriniams krumpliaračių reduktoriams. Konstrukcija sudėtingesnė, bet, kaip aiškino vokiečiai, lengviau prižiūrima ir remontuojama, nei tradicinis tilto karteris su vidun įkišta pagrindine pavara ir ilgais pusašiais. Padangos – 9.75–20 dydžio.

„Mercedes-Benz L4500A“ svėrė 5715 kilogramų ir galėjo vežti 4,6 tonos geru keliu, 4,1 tonos – gruntkeliu. Bazė visų modelių buvo ta pati – 4600 mm, kaip ir prošvaisa – 340 mm. Penkių metrų ilgio ir 2,2 metro pločio medinis kėbulas aukštais bortais turėjo tentą.

Dabar Rygoje restauruojami du mersedesai – L4500S bei L4500A – be abejonės, yra karo metų trofėjai. Tikriausiai jie yra iš Kuršo katile kapituliavusių vermachto dalinių. Į Beberbeki sunkvežimiai pakliuvo devintojo dešimtmečio pradžioje, kai „Uzvaros“ kolūkio pirmininkas aktyviai ieškojo eksponatų kuriamam technikos muziejui. 4x4 tipo mersedesas ilgai tarnavo Rygos kino studijoje kaip filmų rekvizitas. Kai befilmuojant jis buvo visiškai “sudrožtas”, kino studija kartu su dar pora senų vokiškų sunkvežimių šį Antrojo pasaulinio karo kelių veteraną atidavė „Uzvarai“ su išlyga, kad automobilis bus suremontuotas tiek, jog jį būtų galima prireikus panaudoti filmuojant.

Antrasis sunkvežimis ilgai rūdijo Jaunpagasts miestelio spirito varyklos kieme. Ant jo buvo uždėta didžiulė cisterna gamybos atliekoms išvežti, tai, žinoma, neigiamai atsiliepė automobilio būklei – seną automobilį eksploatavo negailestingai perkraudami, tad nuo cisternos svorio ilgainiui įtrūko ir sulinko rėmas. Tačiau „Mercedes-Benz L4500S“ turi privalumą – originalų OM 67 modelio dyzelį, o štai padidinto pravažumo modelį varo toks pat senas, tačiau iš sunkvežimio MAN pasiskolintas dyzelis, demontuota ir kažkur dingo priekinio tilto pavara. Bet filmams „apie karą“ jie tiko...

Rimtos restauracijos tarybiniais metais senieji vermachto kareivos nesulaukė, o kai atėjo 1990-ieji, atnešę nepriklausomybę Baltijos šalims, abu šie sunkvežimiai, kaip ir kita Beberbeki sukaupta restauracijos laukianti autotechnika, kolūkiams sugriuvus, kažkur dingo... Kaip dabar sakoma, nelabai aiškiais metodais buvo privatizuota. Beje, tai buvo pirmas laimingas posūkis šių sunkvežimių gyvenime: jie nebuvo nei atiduoti į metalo laužą, nei pakliuvo į perpardavinėtojų rankas. O juk šiais sunkvežimiais labai domėjosi autentiškos senovinės technikos ieškantys kolekcininkai iš Vakarų... Antrą kartą mersedesams pasisekė, kai juos nupirko kolekcininkas iš Latvijos, turintis lėšų nepigiai restauracijai. Beje, jo pastangomis (ir lėšomis) išsaugoti bei restauruoti unikalūs gaisriniai automobiliai „Henschel 33D1“ ir „Magirus Deutz M45“. Mersedesų atstatymas – tai jau trečias svarbus jo finansuojamas projektas, kurį vykdo Gunaro Dortanso vadovaujamo Rygos motorų muziejaus restauratorių grupė.

Restauratoriai, atstatant senus gaisrinius automobilius įgiję ne tik patyrimo, bet ir užmezgę gana tamprius ryšius su sunkvežimių muziejais bei kolekcininkais Vokietijoje, įvertinę ruošiamų restauracijai sunkvežimių būklę ir komplektiškumą, ėmė ieškoti trūkstamos informacijos bei detalių. Su standartiniu sunkvežimiu neįveikiamų problemų kaip ir nebuvo, juolab kad vokiečių kolekcininkai turi kelis puikiai restauruotus L4500S modelio sunkvežimius ir gaisrinius automobilius su 4x2 tipo važiuokle. Bet allradas pateikė nemalonų siurprizą: pasirodė, jog tokio modelio mersedesų jau niekur nebėra, o šio modelio techninė dokumentacija žuvo per karą sąjungininkams bombarduojant “Daimler-Benz” sunkvežimių gamyklą Gaggenau mieste. Tai reiškė, jog ne tik rasti trūkstamus transmisijos mazgus, bet net pasižiūrėti, kaip jie atrodė ir kaip buvo sumontuoti, galimybės nėra.

Allrado restauracija prasidėjo 2006 metais, kai restauratoriai dar dirbo prie gaisrinio „Magirus M45“. Kai kuriuos trūkstamus agregatus pavyko gauti Vokietijoje: variklį latviai nupirko Aalfelde, radiatorių ir dar kai kuriuos mazgus – Oberhauzene, iš žinomo sunkvežimių restauratoriaus Helmuto Hofmano. O prietaisų komplektą, kaip tik tokį, koks buvo montuojamas karo metų laidos mersedesuose, pavyko rasti vienoje iš Baltijos šalių ir gana greitai restauruoti. Iš Vokietijos parsivežto dyzelio būklė buvo ne visai gera – variklis, nors ir turėjo visas detales, buvo sudilęs. Pradžioje jį remontuoti ėmėsi Rygos lokomotyvų depo dyzelių cechas, bet išardę motorą, meistrai pabūgo ir atsisakė. Laimė, pavyko rasti nedidelę specializuotą firmą, sugebėjusią detalių krūvą paversti normaliai dirbančiu dyzeliniu varikliu, kurį restauratoriai nedelsdami sumontavo važiuoklėje. Ją G. Dortanso vyrai restauravo patys. Bene daugiausia jie vargo su stabdžių sistema, kurią ankstesni allrado naudotojai visiškai perdirbo. Mat netgi kariuomenei skirtam sunkvežimiui „Daimler-Benz“ specialistai 1939 metais panaudojo sudėtingą „Bosch“ stabdžių sistemą, kurioje priekinių ratų stabdžių pavara buvo hidraulinė, galinių – pneumatinė. Kai kurias stabdžių sistemos detales pavyko rasti Vokietijoje, tačiau didžiumą jos detalių rygiečiai gamino patys pagal Vokietijoje padarytas nuotraukas ir eskizus, kur nurodyti dydžiai. Originalių kardano velenų mersedesas jau seniai neturėjo, tad teko pagaminti naujus iš analogiškų, naudotų aštuntojo dešimtmečio krovininiuose mersedesuose.

Labai daug kruopštaus rankų darbo pareikalavo kabina: pagaminta pagal to meto technologiją, ji turėjo medinį karkasą, apkaltą išlenktais skardos elementais. Originalios kabinos būklė buvo itin prasta – atrodė, tik paliesk, ir subyrės. Vis dėlto prie lengvųjų automobilių kėbulų restauracijos įpratę meistrai sugebėjo atsargiai išardyti kabiną į dalis ir, jas išmatavę, pagaminti naują uosini karkasą. Po kabina – stačiakampis 140 litrų talpos degalų bakas, kurio užtekdavo geru keliu nuvažiuoti maždaug 500 kilometrų. Bekelėje degalų sąnaudos, aišku, buvo didesnės.

Universalios paskirties sunkvežimiai bei gaisrinės nebuvo vieninteliai modeliai L4500 šeimynoje. Vokiečiai, rengdamiesi Europos užkariavimui, kruopščiai apgalvojo viską, net ir tai, jog jiems reikės naudotis užpultos šalies geležinkeliais. O lokomotyvų gali nebūti, be to, skyrėsi geležinkelio vėžės plotis atskirose šalyse. Todėl sunkvežimius gaminančioms firmoms buvo duotas pavedimas sukonstruoti specialius sunkiasvorių sunkvežimių variantus, galinčius važiuoti geležinkelio bėgiais ir vilkti vagonus. „Daimler-Benz“ tokį sunkvežimį sukonstravo savojo „Allrad“ pagrindu, nes keturi varantys ratai visada geriau nei tik du. Sunkvežimį sukomplektavo ne tik greit keičiamais metaliniais ratais su rebordomis (specialiomis briaunomis, neleidžiančiomis ratui nuslysti nuo bėgio), bet ir uždėjo geležinkelio riedmenų buferius, sukabinimo įtaisus, galingą oro kompresorių stabdžių sistemai, prie kabinos stogo pritaisė sireną. O kad „Mercedes-Benz L4500A/ZWF“ – taip vadinosi šis modelis – galėtų važiuoti ir ne europinės vėžės geležinkeliais, ratų stebulėse įrengė mechanizmą, leidžiantį keisti provėžą. Tokie automobiliai buvo itin reikalingi pirmais Antrojo pasaulinio karo metais, kai vermachtas sparčiai žygiavo pirmyn, okupuodamas vieną šalį po kitos.

Tačiau jau 1943 metais situacija ėmė keistis. Viešpatavusią virš mūšio laukų vokiečių aviaciją ėmė spausti pradžioje tarybiniai, o netrukus – ir sąjungininkų pilotai. Vokiečių kariai atsidūrė tokioje pat padėtyje, kaip jų priešininkai 1939–1942 metais: kariuomenės kolonas iš oro atakavo vis daugiau priešo lėktuvų, o savų naikintuvų pridengti kariuomenei jau nebeužteko. Vokiečiai ėmė gaminti vis daugiau savaeigių zenitinių pabūklų ant įvairiausių važiuoklių, ir viena jų buvo būtent L4500A – pakankamos keliamosios galios, pakankamai greita – 66 km/h, pigesnė nei vikšrinė ar pusiau vikšrinė technika. Tačiau dabar jiems teko improvizuoti: trūko metalo, trūko gerų darbininkų, tad buvo nuspręsta mersedesui tik uždėti iš šarvų plieno sukniedytą kabiną ir tokio pat plieno lakštais pridengti radiatorių. O zenitinis pabūklas su tarnyba liko neapsaugotas ir priešininkui kaip ant delno atvirame krovinių kėbule... Tačiau ir toks kompromisinis priešlėktuvinis savaeigis tapo efektyviu ginklu prieš transporto kolonas atakuojančius žemai skrendančius lėktuvus ir buvo naudojamas iki pat karo pabaigos. Sąjungininkai galėjo pasidžiaugti nebent tuo, kad 1944 metų pabaigoje subombardavus Gaggenau gamyklą, allradų vokiečiai čia daugiau nebegamino, o Vienoje, „Saurer“ gamykloje, kur perkėlė išlikusius įrengimus, gamybai rimtai įsibėgėti jau neužteko laiko... Po karo Vakarų Vokietijoje pavyko atnaujinti tik 4x2 varianto gamybą, o allrado analogas gamybinėje “Daimler-Benz” programoje atsirado tik pradėjus visai naujo modelio “Mercedes-Benz L6600” gamybą. Tad Rygoje restauruojamas L4500A – tikras paskutinis mohikanas.

Liucijus Suslavičius

"Transporto pasaulis"
Rugsėjis Nr.9 ( 81)

"Linava" informuoja

Kronika

Aktualijos

IRU tobulins autobusų klasifikavimo sistemą

Įkurtuvės

Atnaujintame „Volvo“ servise – daugiau paslaugų

„Autokurto“ servisas – ir Klaipėdoje

Kas yra kas

Populiariausi Vokietijoje: rinkimai 2007

Keliai Keleliai

Apie kelių muziejų veiklą – seminare Islandijoje

Palyginkite

Testas: sunkvežimių oro kondicionavimo įranga

Premjeros

MAN TG: nauja karta - X ir S

Servisas

Apskaičiuotos „Kumho“ ambicijos

„Amanda“ siūlo sutaupyti

Tradicijos

Keleivininkai džiaugėsi švente

XI varžybos: plentų asai – po aukštu Kėdainių dangum...

Lietuvoje ir pasaulyje

Didžiojoje Britanijoje – naujas kelio ženklas

Ekspeditorių susitikimas

ERF – jau istorija

Naujjienos

Transporto politika

Reglamentų ir direktyvų džiunglėse

Keleivinis transportas

Keleivių vežėjai dirbo stabiliai

Technika

Lietuvos kariuomenei – SISU

Transporteriai: kada keisti alyvą?

Teisė

Nesaugomos stovėjimo aikštelės

Save apkaltinti sunkiau

Muziejus

Vermachto kariai – “Mercedes Benz” L4500S/A