Redakcija Reklama Prenumerata Leidiniai Archyvas
Leidiniai: Metai:

“Mercedes-Benz Vito” ir “Vito” 4x4

Modelis vienas, modifikacijos dvi. Kuo jos skiriasi? Kuo viena už kitą pranašesnė ir kurią rinktis metui atėjus?

Jei patikėsime mokslininkais, tvirtinančiais, kad už civilizacijos pažangą žmonija pirmiausia turi būti dėkinga darbo pasidalijimui, tai ir darbo pasidalijimą tarp automobilių taip pat turėtume vertinti kaip itin pažangų reiškinį. Iš tikrųjų specializuotos mašinos joms skirtą darbą visada atlieka lengviau, sparčiau, kokybiškiau ir pigiau. Nenuostabu, kad pastaruoju metu specializuotoji automobilinė technika auga lyg ant mielių: kad ir pralošdamos įprastoms mašinoms universalumu, specializuotosios laimi sugebėjimais kur kas geriau atlikti joms skirtą darbą.

Tai akivaizdžiai matyti ir palyginus neseniai gaminamą “Mercedes-Benz “ modelį “Vito 4x4” su jo “donoru” – standartiniu furgonu “Vito”. Abu jie panašūs tarsi broliai dvyniai, tik 4x4 variantas atrodo šiek tiek aukštėlesnis ir kresnesnis už tik galiniais ratais varomą “Vito”. Iš pirmo žvilgsnio – tai ir visas skirtumas. Atidžiau įsižiūrėjęs pamatai ir masyvesnes padangas, ir didesnę prošvaisą (ypač gale), ir didesnę erdvę ties ratų arkomis. Tačiau visa tai pastebės specialistai, tuo tarpu daugelis praeivių gatvėse didesnio skirtumo tarp abiejų modelių neįžvelgs.

O skirtumai tarp jų – esminiai. Prieš porą metų UAB “Silberauto” – oficialusis koncerno “Mercedes–Benz” atstovas Lietuvoje – suteikė galimybę keliuose išbandyti vien galiniais ratais varomą furgoną “Vito Mixto 108”. Tada, pamenu, sužavėjo šio automobilio komfortas, šaunus variklio bei mechaninės 6 laipsnių pavarų dėžės duetas, ergonomikos pažiūriu vos ne ideali vairuotojo darbo vieta. Tačiau kai nekrautu automobiliu apsnigtoje Galvės ežero pakrantėje reikėjo pakilti į vos pastebimo kalnelio šlaitą, galinių varomų ratų konstrukcija iškrėtė nelabai malonų pokštą – “Vito” ėmė buksuoti. Ir apmaudžiausia – ten, kur automobilis, varomas priekiniais ratais, būtų išvažiavęs nesunkiai. Tada vargais negalais išsikapstęs iš spąstų pagalvojau: “Vito” – fantastiškas mažas furgoniukas, tačiau kaip jį reikėtų vadinti, jei būtų su visais varomais ratais?

Ir štai jo raktai mano delne. Einu aplink sidabro perlamutru žėrintį Combi 115. Akys džiaugiasi – dailiai, žalčiukas, atrodo... O protas patyliukais kužda – žiūrėk, juk tai labai konkrečios paskirties automobilis, utilitarinės jo funkcijos – akivaizdžios, tad kuriems galams jam kėbulo spalva dažyti apsauginiai moldingai, buferiai? Juk juo į darbo vietą bus vežiojamos darbininkų brigados ir jų darbo įrankiai bei medžiagos, o keliai į statybų aikšteles, laukus ar miškus toli gražu ne visada idealūs. Jei jie tokie būtų, kam tada reikalingas padidinto pravažumo variantas 4x4 ? Kaip po metų kitų atrodys tie elegantiški buferiai? Ar ne praktiškiau apsauginės juostos per visą perimetrą bei abudu buferiai iš juodos plastmasės – ir pažeidimai mažiau pastebimi, ir remontas lengvesnis bei pigesnis... Prisimeni, juk standartiniame mikste taip ir buvo...

Tačiau kai mintyse pabandai įsivaizduoti, kaip šis “Vito” atrodytų su juodais buferiais, noras juos perdažyti išsyk praeina: gana didelės sparnų, durų bei galinės dalies plokštumos labai grakščiai “sulaužytos” per visą kėbulo ilgį suformuotomis dviem bangomis, tad juoda tiesi moldingo linija turėtų labai rėžti akį. Retas atvejis automobilio kūrimo procese, kai labiau pasiteisina dizainerių, o ne praktikų siūlymai...

Lyginant su standartiniu “Vito” ir konkurentų modeliais su visais varančiais ratais, šio kombi 4x4 modifikacija neatrodo labai pakilusi nuo žemės: prošvaisa po priekiniu tiltu yra apie 150, po galiniu – 210 mm. Taigi tikėtis, kad bus galima važinėti tais pačiais keliais kaip ir tikri visureigiai – nerealu, tačiau pasukti ten, kur įprastu lengvuoju automobiliu nedrįstum, vis dėlto galima. Tai padaryti leidžia nuolatinė visų varančiųjų ratų sistema: važiuojant geru keliu apkrova paskirstoma santykiu 35:65, pasukus “į lankas” darbo imasi vietoje diferencialų blokatorių įrengta “Mercedes-Benz” firminė 4ETS traukos reguliavimo sistema. Praradus sukibimą su keliu vienam ar keliems ratams, 4ETS tarsi ABS trumpais impulsais automatiškai stabdo prasisukantį vieną ratą arba kelis, tad sukimo momentas nemažėja ir išlieka gera trauka. Kaip teigia gamintojai, toks impulsinis stabdymas “prilygsta poveikiui, kurį atlieka trys diferencialų blokatoriai”.

Prisipažinsiu, nesu murkdymosi po pelkes automobiliais entuziastas ir savo kailiu nesu išbandęs, kaip veikia trys diferencialų blokatoriai, tačiau Ignalinos miškuose beviltiškai įklampinti “ Vito” nepavyko: net ir gana kritiškose situacijose jis be vargo lipdavo ir iš balų, ir iš palaido smėlio, tad patirti stresinių situacijų neteko. Galbūt tik drąsiau būčiau jautęsis, jei prošvaisa po priekiniu tiltu būtų didesnė, tačiau bet kuriuo atveju, matyt, gelbėjo priekyje ir gale gana dideli rampos kampai (20 ir 28 laipsniai), tad nuvažiuoti nuo kelio arba sugrįžti ant jo atgalios niekas netrukdė.

Atskira kalba apie variklius ir transmisijas. Atskira todėl, kad modeliuose su visais varančiaisiais ratais transmisija paprastai būna ir gana sunki, ir gana triukšminga, o įprasti varikliai ne visada puikiai dera su papildomais reikalavimais. Neslėpsiu – sėdęs važiuoti laukiau visa persmelkiančio gausmo, kurį sukelia papildomi kardanai, šarnyrai, krumpliaračiai ir kita mechanika, užtikrinanti sukimo momento perdavimą visiems ratams, bei padidinto pravažumo padangos. Tačiau kokiu režimu ir kur bevažiuotum, to specifinio gausmo – nė žymės. Gal tik spidometro rodyklei perkopus 120 km/val. triukšmo šiek tiek daugiau, tačiau jame susilieja viskas – ir variklio bei transmisijos balsas, ir padangų gausmas, ir aerodinaminiai triukšmai. Netikėčiausia buvo tai, kad dar labiau didinant greitį nei triukšmo lygis salone, nei garsų amplitudė iš esmės nesikeitė. Akustinį komfortą keleiviams, matyt, užtikrino ir gera garso izoliacija, ir tai, kad “Vito” 4x4 skirstomoji dėžė tiesiogiai sujungta su pagrindine transmisija. Šio sprendimo dėka priekinės ašies pavara tapo ne tik tylesnė, bet ir kompaktiškesnė, nereikalaujanti papildomos priežiūros. Beje, ir lengvesnė: keturių varančiųjų ratų sistema pareikalavo tik 80 papildomų kilogramų, tad bendroji automobilio masė liko nepakitusi - 2,77 arba 2,94 t, priklausomai nuo tarpašinio atstumo (jis galimas dvejopas), modelio ilgio (gali būti trys variantai) ir paskirties (furgonas, mixto arba kombi). Šiam bandomajam važiavimui gavau “Vito 4x4 kombi” su šešiaviete kabina ir beveik 2,5 kub. m. tūrio krovinių skyriumi. Nulenkus galines sėdynes jis dar padidėja maždaug iki 5 kub. m, tad į tokią erdvę jau galima nemažai pakrauti. Beje, skirtumo tarp važiavimo krautu ar tuščiu kėbulu iš esmės nėra: “Vito” ir tuščias rieda nešokinėdamas, nestrykčiodamas kelio nelygumuose – vienas malonumas. O dar vienas malonumas – fantastiškas manevringumas: su šiuo modeliu sukinėtis ankštuose kiemuose arba stovėjimo aikštelėse lengva ir paprasta, manevruojant tereikia nepamiršti apie mašinos plotį, kuris vis dėlto gerokai didesnis negu lengvojo automobilio. Tačiau kai apsisukimo spindulys kaip lengvojo automobilio, taip padaryti visai nesunku.

Ir keletas žodžių apie variklius. Šiam modeliui jie siūlomi du: 111 CDI (80 kW/109 AG ir 270 Nm esant 1400 aps./min.) bei 115 CDI (110 kW/150 AG ir 330 Nm esant 1800-2400 aps./min.) Kadangi buvo galimybės išbandyti abu (tik su kelių metų pertrauka), galiu pasakyti – abu vienas už kitą geresni, o kuris geresnis... Be abejo, pusantro šimto arklių plius automatinė pavarų dėžė – ar begalėtum norėti ko nors daugiau? Su tokia agregatų kombinacija normaliu keliu važiuoji visiškai atsipalaidavęs, nes pavaros jungiamos nepastebimai ir tiksliai tada, kai to reikia. Bekelėje taip pat nereikia išradinėti dviračio: jei automatas neišveš, vairuotojo saviveiklos didžiausia tikimybė – pasodinti “Vito” ant pilvo, o tada vienintelė viltis – “kaklaraištis”, puošiantis džentelmeną, tačiau ne keturiais ratais varomo automobilio vairuotoją.

Ką rinkčiausi aš?

Amžinai jauną klasiką: 80 kW variklį ir mechaninę pavarų dėžę. Variklio galios – į valias, o automatas vis dėlto reikalauja šiek tiek daugiau kuro. Štai kai “mažyliai” su automatais ims lygiuotis į sunkvežimius ir išmoks taupyti degalus, bus kita kalba. Tačiau kurį variantą bepasirinktum – nepralošim: abu modeliai pareigą atliks tinkamai, tik standartinio mersedeso važiuoklė skirta tiems, kam darbą galima atlikti jiems patogiu metu, o su 4x4 važiuokle – kai darbą būtina atlikti laiku ir bet kuriuo metu nepaisant aplinkybių. Rinkitės.

Kęstutis Bruzgelevičius

"Vežėjų žinios"
Sausis Nr. 1 (85)

"Linava" informuoja

Naujienos

Degalai

„Aris Baltija“ siūlo kuro korteles

Klausimėlis

Degalų kortelės: patogumas ar landa vagims?

Modeliai

“Irisbus” šeimyną papildė “Daily Tourys”

Mūsų kalba

Neteiktini vertiniai – praeities palikimas

Stambiu planu

“Mercedes-Benz Vito” ir “Vito” 4x4

Vežėjų mokykla

Būsimieji trakeriai – ir Joniškyje

Lietuvoje ir pasaulyje

Naujienos

Perspektyvos

Dyzelinas iš dujų ir pjuvenų?

Keleivinis transportas

Visuomeninis transportas Europos širdyje

Technika

Navigacija sunkvežimiuose: problemos ir perspektyvos

Teisė

2004 m. priimtų teisės aktų apžvalga