Redakcija Reklama Prenumerata Leidiniai Archyvas
Leidiniai: Metai:

EDMUNDAS RUMPLERIS IR PRIEKINIų RATų PAVARA

Priekinių ratų pavara tarp komercinių automobilių konstruktorių nebuvo ir nėra itin populiari. Vis dėlto varančiuosius priekinius ratus šiandien turi nemaža modernių lengvos klasės komercinių automobilių bei jų bazėje sukonstruotų mažų autobusų. Tačiau tarp sunkesnių nei 3,5 tonos automobilių tokia konstrukcija itin reta – pasitaiko tik specialiuose kokios nors ypatingos paskirties sunkvežimiuose. Galima būtų manyti, kad tai šiandieninių technologijų panaudojimo rezultatas, tačiau iš tikrųjų pirmieji dideli krovininiai automobiliai ir autobusai su priekinių ratų pavara pasirodė beveik prieš aštuoniasdešimt metų Vokietijoje.


1897 metais garsioje Ignaco šustalos karietų ir vežimų įmonėje Nesselsdorfe (taip Austro-Vengrijos imperijos laikais vadinosi šiandieninis čekijos miestas Koprivnicė) įsidarbino 24 metų Vienos universiteto Technikos fakulteto absolventas Edmundas Rumpleris. Mat įmonėje ruoštasi pradėti gaminti automobilius, o karietų gamybos meistrai kaži ar pajėgūs sukonstruoti automobilį. Tuo rūpinasi jaunas inžinierius iš Vienos kartu su savo padėjėju Hansu Ledwinka, būsimuoju gamyklos “Tatra“ vyriausiuoju konstruktoriumi.

Pirmasis Vidurio ir Rytų Europoje automobilis “NW Prasident“ netrukus išrieda pro įmonės vartus, o energingas ir nenusėdintis vietoje jo konstruktorius irgi pakelia sparnus. Jį galima sutikti Vokietijos automobilių firmų „Daimler Motor Gesellschaft“, vėliau „Allgemeine Motorwagen Gesellschaft“, “Adler“, olandiškos „Spyker“ konstravimo biuruose. 1906 metais aktyvus ir neblogai verslo subtilybes išmanantis E.Rumpleris jau užregistruoja savo įmonę ir užsiima aviacinių variklių konstravimu bei gamyba. Jo žvaigždžių valanda ateina prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui: E.Rumplerio sukonstruotas ir jo įmonėje gaminamas naikintuvas “Taube“ (“Balandis“) su 8 cilindrų varikliu „Aeolus“ gana ilgai lieka vienu iš populiariausių kaizerio armijos lėktuvų, tad konstruktorius iš karinių užsakymų susikrauna didžiulį kapitalа, iš kurio gyveno ir finansavo savo techninius eksperimentus dar beveik du dešimtmečius.

Pralaimėjusiai karа Vokietijai draudžiama gaminti lėktuvus, tad apsukrusis (ne veltui kilęs iš žydų šeimos) konstruktorius pradeda gaminti šaldytuvus, o kartu užsiima ir netradicinės konstrukcijos automobilių konstravimu bei gamyba. Labiausiai žinomas jo šešiavietis aptakus lengvasis automobilis “Rumpler Tropfen Auto“, debiutavęs 1921 metais, pasižymėjęs ne tik žuvies formos kėbulu, bet ir daugeliu kitų originalių ir sudėtingų techninių sprendimų. Deja, pasisekimo originalusis “Tropfen Auto“ nesulaukia, jo gamyba nutraukiama jau 1925 metais. Tiesa, patentа aptakiam kėbului iš E.Rumplerio nuperka ne viena firma, tarp jų ir seniausioji Vokietijoje “Benz“ (anuo metu ji dar nebuvo susijungusi su “Daimler“). Tada konstruktorius ir pradeda realizuoti kitа savo idėjа – sukuria automobilį su priekinių ratų pavara. Deja, ir jis neturi pasisekimo: priekiniai varantieji ratai nepakankamai apkrauti, praslysta, automobilis sunkiai valdomas. E.Rumpleris nesutrinka – nusprendžia tа patį principа “viskas priekyje“ pritaikyti komerciniam transportui. Siekdamas išvengti prasto varančiųjų ratų sukibimo, jis apsuka variklį180 laipsnių. Dabar jis savo svoriu pakankamai apkrauna priekinius varančiuosius ratus. Be to, tokia komponuotė leidžia naudingai panaudoti visа rėmo ilgį tarp priekinio ir galinio tiltų, o nesant į galinį tiltа einančio kardano veleno, galima gerokai pažeminti ir padaryti visiškai lygias kėbulo grindis.

Taip E.Rumpleris sukuria pirmаjį žemagrindį autobusа, kurį demonstruoja 1929 metų Berlyno ir Prahos automobilių parodose. Jo planuose – ir analogiškos koncepcijos sunkvežimis su 6x2 tipo važiuokle „RuV 29“. Išskirtiniai bruožai: pabrėžtinai aptakios formos, skirtingo skersmens priekiniai ir galiniai ratai, 90 AG variklis „Maybach“.

Bet apie sunkvežimius vėliau, o dabar panagrinėkime pirmаjį autobusа su priekinių ratų pavara. Jį kurdamas E. Rumpleris pasinaudojo vokiečių konstruktoriaus P.Bussieno idėja: norint palengvinti pavaros agregato remontа, variklis su pavarų dėže, varančiuoju tiltu bei vairuotojo kabina turi būti lengvai atskiriami nuo rėmo su keleivių salonu. Parėmei kėbulа ant nuleidžiamų atramų, atkabinai priekinę autobuso dalį, beje, irgi turinčiа papildomus atlenkiamus ratukus, ir nustumi jа į dirbtuves… Kad tokia originali konstrukcija su labai apkrautais priekiniais ratais būtų lengvai valdoma, E.Rumpleriui tenka sukonstruoti vairo stiprintuvа, kuris veikia naudodamas variklio tepimo sistemos alyvа ir jos siurblio sukuriamа slėgį. Kad nepriklausoma galinių ratų pakaba užimtų kuo mažiau vietos ir neišsikištų į salonа, išilginės jos svirtys tvirtinamos prie rėmo šonų, o jas amortizuoja ketvirčio elipsės tipo lingės, poromis (viena prieš ratа, kita – už jo) pritvirtintos prie rėmo ir plonaisiais galais besiremiančios į išilginės svirties elementus.

Autobuso bandymai vieškelyje pademonstravo pagrindinį jo trūkumа: ilgas toli į priekį išsikišęs variklis karteriu kliūdavo už menkiausio nelygumo ir autobusas neįstrigęs negalėjo pervažiuoti kelio įdubų. Todėl konstruktorius sekančio bandomojo pavyzdžio variklį pakėlė aukščiau, o alkūninio veleno sukimo momentа su priekiniu tiltu sublokuotai pavarų dėžei perduodavo vertikalus krumpliaračių reduktorius.

štai šio autobuso gamybos licencijа apsukrusis E.Rumpleris įsiūlė firmai “Henschel“, kuri 1931 metais pademonstravo važiuoklę su 100 AG varikliu. Tačiau didžiausia tos parodos sensacija tapo paties E.Rumplerio firmoje pagamintas triašis 6x2 tipo važiuoklę turįs sunkvežimis „RuV 31“. Pamatęs gatvėje važiuojantį „RuV 29“, analogiškа 31-аjį modelį užsakė knygų leidybos magnatas Rudolfas Ullsteinas. Jam reikėjo ne šiaip furgono knygoms ir žurnalams išvežioti, o kaip šiandien sakytume, “šoustoperio“, automobilio, į kurį visi atkreiptų dėmesį. E.Rumpleris suprojektavo aptakų, iš profilio veikiau lėktuvo fiuzeliažа be sparnų primenantį didžiulį automobilį, kuris gerokai mažesnio aerodinaminio pasipriešinimo dėka galėjo pasiekti kur kas didesnį greitį (100 km/h), nei vos 50-60 km/h greičiu keliais šliaužantys to meto sunkvežimiai. Jis galėjo važiuoti ir dar greičiau: juk E.Rumpleris vis dėlto buvo ir aviakonstruktorius, tačiau kas moka, tas ir muzikа užsako. R.Ullsteinas pareikalavo, jog jo firmos automobilį puoštų didžiulis vertikalus kampuotas panašus į angliškų limuzinų “Rolls Royce“ radiatorius, tik vietoje “Ekstazės dvasios“ sunkvežimio radiatorių turėjo vainikuoti tupinti pelėda – “Ullstein AG“ ženklas.

Tam, kad furgonas galėtų važiuoti greitai, konstruktoriui teko sumontuoti 200 AG V12 tipo 8 litrų darbo tūrio karbiuratorinį variklį “Maybach DC8. Jis suko priekinius ratus su pagal specialų užsakymа pagamintomis didelių matmenų padangomis. O gale, kur buvo sumontuoti dvigubai mažesnio skersmens ratai, E.Rumpleris pritaikė dar autobuse naudotа nepriklausomos pakabos tipа: kiekvienam iš keturių sudvejintų ratų – po išilginę svirtį ir po dvi ketvirčio elipsės linges. Priekyje po radiatoriumi teko įrengti dar du nedidelio skersmens ratukus, kad ilga „nosis“ kuo mažiau kliūtų. šis unikalus sunkvežimis Ullsteino leidykloje tarnavo ilgai, iki 1942/1943 metų žiemа vieno iš sаjungininkų aviacijos antskrydžių metu į jį pataikė bomba…

E.Rumplerio eksperimentai neliko nepastebėti. P.Bussienas įkūrė firmа VORAN (VorderRadAntrieb), kuri taip pat projektavo autobusus su priekine pavara ir atjungiama automobilio priekine dalimi. Komerciniais automobiliais su priekiniais varančiaisiais ratais užsiėmė sena automobilių firma NAG. Bandė laimę šioje sferoje krovininių automobilių gamintojas iš Plaueno – firma VOMAG. Kurį laikа kelis tokio tipo autobusus, netgi dviaukščius, eksploatavo Berlyno autobusų bendrovė ABOAG, keli VORAN/VOMAG važinėjo užmiesčio maršrutais Saksonijos žemėje.

Šiandien sunku pasakyti, kaip galėjo toliau rutuliotis E.Rumplerio idėjos, jei ne ekonominė krizė, sukrėtusi Vokietijа 1931 metų pabaigoje. Ji nutraukė brangius eksperimentus, o kai šalies ekonomika vėl atsigavo, kai pagaliau buvo pradėta patikimų pastovaus kampinio greičio šarnyrų, naujo tipo pakabų, ekonomiškų dyzelinių variklių gamyba, kurie galėjo iš esmės pakeisti pažiūrа į sunkvežimius ir autobusus su priekine pavara, Vokietijoje jau tvarkėsi nacistai. Jiems rūpėjo visai kitokie automobiliai, o žydų kilmės konstruktoriaus idėjos bei išradimai buvo nepriimtini. Nacistų persekiojamas, palaužtas moraliai bei fiziškai šis genialus ir įvairiapusis konstruktorius 1940 metais mirė nuo infarkto. Tačiau jo sumanyta idėja – sunkvežimis su dideliais varančiaisiais ratai priekyje ir nedideliais nevaromais ratais gale – epizodiškai iki šiol panaudojama įvairiems specialios paskirties sunkvežimiams.

Liucijus Suslavičius

"Transporto pasaulis"
Liepa Nr. 7 (67)

"Linava" informuoja

FL ir FE – “Vikingų“ bei “Titanų“ palikuonys

Naujienos

Aktualijos

Policininkai atsisako... kyšių?

Saugaus eismo dienos aprėps visа Lietuvа

Dilerių naujienos

Su delfino ženklu

įvairenybės

Dviratis...dar kartа...

Padangos

Iš pavojingų atliekų - naudinga žaliava

Parodos

„Kцgel“ naujovės – Hanoverio tarptautinės parodos ( IAA) išvakarėse

Patirtis

AITA prezidentas: Moldovos vežėjų problemos, asociacijos tikslai ir uždaviniai

Lietuvos vežėjai – ASMAP mokymo centre

Pažintys

GYVENIMO BūDAS – VAIRUOTOJA

Servisas

Geram sunkvežimiui - geras servisas

šventės

„Motorida“ plečia verslа

Lietuvoje ir pasaulyje

Naujienos

Keleivinis transportas

Autobusai su ZAZ emblema

Meistriškumo varžybose paaiškėjo geriausieji

Technika

Populiariausias iš “Renault Trucks“ giminės

“MERCEDES BENZ SAFETY TRUCK“ – ATEITIS PRASIDEDA šIANDIEN

Mokymas

Vairuotojų gretas papildys kvalifikuoti „trakeriai“

Teisė

Senaties terminas

Muziejus

EDMUNDAS RUMPLERIS IR PRIEKINIų RATų PAVARA