Redakcija Reklama Prenumerata Leidiniai Archyvas
Leidiniai: Metai:

GYVENIMO BūDAS – VAIRUOTOJA

Susitarti dėl interviu su pašnekove prireikė ne vieno mėnesio. Tačiau tikrai ne todėl, kad ji būtų pernelyg išdidi ar bijotų diktofono. Tatjana REINIKOVA – tarptautinių maršrutų vairuotoja. „Būna, kad į Lietuvа grįžtu tik dienai, apsisuku – ir vėl į keliа“, - tarsi teisindamasi kalbėjo Tatjana. Ir tаkart, kai pagaliau suradome laisvesnę valandėlę pokalbiui, jos vilkikas jau laukė savo eilės iškrovimo aikštelėje Vilniuje. Tа pačiа dienа – krovinys kitoje Lietuvos vietoje ir – į Olandijа. Ištaikiusi laisvesnę valandėlę, Tatjana Reinikova pakvietė mus į savo jaukiai sutvarkytus važinėjančius „namus“ – „Mercedes-Benz Actros“ kabinа.

- Važinėjant Europos keliais, ant sunkiasvorių vilkikų kabinų retsykiais spėji pastebėti moteriškus vardus. Lietuvoje tai – tikra egzotika. Kas paskatino Jus rinktis tokiа sunkiа ir, atrodytų, nemoteriškа profesijа?

- į Klaipėdoje įsikūrusiа bendrovę „Taurus Ekspres“ atėjau prieš ketverius metus. čia tebedirbu iki šiol. Pirmasis mano vilkikas buvo DAF, vėliau vairavau „Scania“, dabar jau antrus metus važinėju naujutėliu mersedesu. Iki tol teturėjau tik ganėtinai ilgа lengvojo automobilio vairuotojo mėgėjo stažа.

Esu teisininkė. Baigusi Kaliningrado juridinį universitetа, ilgа laikа dirbau su popieriais, bet jaučiausi ne savo rogėse. Sėdusi prie vilkiko vairo, įgyvendinau senа svajonę – dirbti nemonotoniškа darbа...

- Kaip tokį pasirinkimа vertino šeima? Gal vairuotojo profesija – giminės tradicija?

- Abu mano vaikai jau suaugę, sūnus gyvena Airijoje, o 25-erių metų ištekėjusi dukra laukia namuose Klaipėdoje. Giminėje iki šiol nebuvo nė vieno profesionalaus vairuotojo – visi artimieji baigė aukštuosius mokslus ir dirba atsakingus darbus. Jie iki šiol nesusitaikė su tokiu mano gyvenimo posūkiu, tačiau gyventi juk reikia man, todėl ir pasirinkau tai, kas miela širdžiai...

- Ne veltui sakoma – susirask mėgstamа užsiėmimа ir nereikės dirbti... Tačiau ar bent retsykiais kelionėse nekankina namų ilgesys, ar nebūna pernelyg sunku?

- Būna, kad pagalvoju – ir kа aš čia veikiu, kam man tas vargas… Tada norisi viskа mesti ir pasiieškoti lengvesnio darbo. Tačiau tokios mintys greitai praeina. Jei labai pasiilgstu namų – susitariu su bendrovės vadybininkais, kurie suieško krovinį į Klaipėdа. Tačiau paprastai jau po porа dienų pradedu ilgėtis savo vilkiko, Europos kelių... Vairuotojo darbas – sunkus ir atsakingas, tačiau tikrai nenuobodus. Visus sunkumus atperka pamatytos naujos šalys, sutikti įdomūs žmonės. Galima sakyti, kad šis darbas net ne profesija, o gyvenimo būdas, jį pasirinkęs jau negali gyventi kitaip.

- Kaip moterį prie sunkiasvorės mašinos vairo priima aplinkiniai?

- Tai, kad esu moteris, gali būti ir privalumas, ir trūkumas. Vieni stebisi ir gerbia, kiti – nekreipia dėmesio, treti netgi stengiasi pakenkti. Bene daugiausia teigiamų emocijų tenka patirti Prancūzijoje. Kartа atvežiau krovinį į didžiulę indų gamyklа – visi aplinkui buvę darbininkai metė darbus ir sulėkė pažiūrėti, kaip prie iškrovimo rampos privairuosiu puspriekabę… Iš pradžių net prakaitas išpylė nuo tokio dėmesio, tačiau susikaupiau ir viskа atlikau puikiai. Pasigirdo plojimai, o prisiminimui nuo gamyklos darbuotojų gavau indų rinkinį. štai tokie nutikimai ir suteikia jėgų dirbti toliau. Gražiai priima estai: iškrauna vilkikа be eilės, pasiūlo išsimaudyti, išverda kavos. Palaikymo sulaukiu ir kitose šalyse.

Būna, kad koks užsienietis pareigūnas, pamatęs prie vairo moterį, net dokumentus pamiršta patikrinti, tik išplečia akis ir parodo – važiuok sau... Tačiau kitas, žiūrėk, ne tik netaiko jokių nuolaidų, bet ir nubaudžia griežčiau nei vyrа. Kas žino, kokie motyvai – gal pavydas, gal noras parodyti, kad moteriai prie vairo ne vieta...

Paprastai nemalonumų nepavyksta išvengti, jei krovinį Vokietijoje tikrina muitininkės moterys. Jei važiuoju drauge su kolegomis, iškart juos įspėju: luktelkit kur aikštelėj pervažiavę sienа, aš veikiausiai užtruksiu... Ir dažniausiai neapsirinku. Muitininkės, neva ieškodamas kontrabandos, išverčia vilkiko kabinа, kabinėjasi prie dokumentų. Su vyrais paprastai lengviau.

Tai, kad esu moteris, didesnio įspūdžio nedaro Lenkijos pareigūnams. Beje, važiuojant per šiа šalį visada kankina nerimas: nors tiek vilkikas, tiek dokumentai visada tvarkingi, Lenkijos transporto policijos pareigūnai būtinai ras prie ko prikibti. Pervažiuoti per šiа šalį be baudos – didelė laimė, tai patvirtins kiekvienas tolimųjų reisų vairuotojas.

Keliuose padeda tai, kad gerai moku vokiečių kalbа – ja galima susikalbėti daugelyje Europos šalių. O ten, kur nepavyksta, tenka naudoti tradicinę tolimųjų reisų vairuotojų kalbа – gestus...

- O kaip reaguoja kolegos vairuotojai? Ar visada sulaukiate jų pagalbos?

- Kolegos į moterį vairuotojа taip pat žiūri labai įvairiai. Tarkim, kelyje nuleidžia padangа – pati pakeisti negaliu, laukiu pagalbos. Sustoja toli gražu ne kiekvienas vairuotojas, dauguma pralekia nekreipdami dėmesio... čia turėčiau pagirti lenkus – jie kur kas labiau linkę pagelbėti nei tautiečiai.

Situacijų keliuose pasitaiko įvairiausių. Kartа bevažiuojant išsijudino prastai pritvirtintas krovinys, reikėjo jį iškrauti ir sukrauti iš naujo. Teko ilgokai palaukti, kol prisišaukiau pagalbos... Sudėtinga ir su puspriekabės tentu: nors tikrai nesu silpna, tačiau pakelti tentа reikia vyriškos jėgos. Būna – vyrai iš karto supratingai prišoka padėti, būna – pasišaipo...

Kartais dėmesio sulauki tada, kai jo visai nenori. Ne paslaptis – sustoję ilgesniam laikui aikštelėse, vyrai retsykiais atsipalaiduoja, išgeria, o tada, pamatę moterį, įkyriai lenda bendrauti. Tokiais atvejais užsitraukiu užuolaidas, stengiuosi kuo mažiau vaikščioti po aikštelę. Priekabiautojams sakau – jei kelyje ieškočiau vyrų draugijos, dirbčiau šiek tiek kitokį darbа. Tačiau kartais gražiuoju susitarti nepavyksta, tada tenka šauktis policijos. Laimė, pareigūnai visada būna supratingi ir sudrausmina pernelyg įsisiautėjusius kolegas. Kartа Vokietijos policininkai dėl šventos ramybės pasiūlė vilkikа nakčiai pasistatyti policijos nuovados teritorijoje, leido pasinaudoti dušu, o rytа netgi pusryčiais pavaišino… Gerai, jei kur netoliese aikštelėje apsistoja vairuotojai iš Lietuvos – jie visada pasikviečia draugėn, „paslepia“ mano vilkikа tarp savų, saugo nuo nepageidautinų aikštelės kaimynų.

- Ko gero, tenka bijotis ir vagišių...

- O kaipgi, ne kartа teko su jais susidurti. Labiausiai įsiminė įvykis Ispanijoje. Sustojau aikštelėje pailsėti. Nepajutau, kaip užsnūdau. Kai pabudau, kabinoje nebuvo nei telefonų, nei degalų kortelių, nei pinigų. Degalinės darbuotojų paprašiau leidimo pasiskambinti į savo firmа – pranešti, kad užblokuotų korteles, pervestų pinigų į vienintelę likusiа mobiliojo telefono kortelę. Pakalbėjusi su saviškiais, grįžau į vilkiko kabinа ir jau po keleto minučių pasijutau blogai: pasirodo, plėšikai, prieš įlįsdami į kabinа, prileido specialių dujų. Ko gero, ispanai jau žinojo tokį apiplėšimo būdа, tad po keletos minučių degalinės darbuotojas užsuko pažiūrėti, kaip jaučiuosi. Jis ir iškvietė greitаjа pagalbа. Atvykę medikai pastatė lašelinę bei paėmė kraujo tyrimams. Po valandos greitoji dar kartа sugrįžo. Kadangi vis dar jaučiausi prastai, čia pat kabinoje vėl sulašino vaistų. Kai jau galėjau važiuoti, ispanai, žinodami, kad likau be pinigų, prikrovė didžiulį krepšį maisto bei gėrimų. Po to dar ne kartа teko įsitikinti, kad šioje šalyje gyvena labai nuoširdūs žmonės. O plėšikauja ne jie – dažniausiai tamsaus gymio išeiviai iš Rytų Europos šalių.

Dabar vilkiko kabinа jau patikimai saugo signalizacija: tereikia paspausti mygtukа, ir durys automatiškai užsiblokuoja bei įsijungia garsinis signalas. Pastaruoju metu su kolegomis vis dažniau randam supjaustytus puspriekabės tentus, tačiau dažniausiai tai daroma ne norint apiplėšti, o tiesiog sugadinti transporto priemonę. Taip gаsdinami vairuotojai, kad nelaikytų savo vilkikų perpildytose stovėjimo aikštelėse.

- Ar nepasitaikė pakliūti į avarijas?

- Laimė, iki šiol didesnių avarijų nepasitaikė. Kartа Latvijoje apibrozdinau ne vietoje pastatytа mašinа, tačiau tai – tik smulkmena. Manau, kad vairuoju neblogai – tenka važinėti ir siauromis senųjų Europos miestų gatvelėmis, ir slidžiais kalnų keliais. Kartais, kai matau, kad išlaviruoti beveik neįmanoma, paprašau kokį labiau įgudusį vietinį, kad padarytų tai už mane. Paprastai vyrai mielai pagelbsti...

- Ar dažnai kelyje tenka sutikti kolegių vairuotojų?

- Europoje jų, žinoma, daugiau nei Lietuvoje. Mūsų šalyje žinau dar penkias moteris, sėdančias prie vilkiko vairo, tačiau visos jos važinėja drauge su savo vyrais. Taip kur kas lengviau – sunkesnius darbus galima patikėti jiems, man visada tenka tvarkytis pačiai (O daro ji tai šauniai: mums besikalbant, atėjo eilė iškrauti puspriekabę. Tatjana milimetro tikslumu atbulomis išlaviravo tarp kieme stovinčių krovinių ir pastatė puspriekabę prie sandėlio. Stebėjau aplinkinių reakcijа – vyrai, metę darbus, žiūrėjo į Tatjanа netekę žado...). Turiu draugę olandę, kuri visа gyvenimа vairuoja vilkikа. Tačiau pastebėjau, kad dauguma vakariečių moterų, dirbamos vyriškа darbа, pačios tampa panašios į vyrus. Jau baigiu atpratinti savo draugę vaikščioti apsileidus, nesišukavus, neplautomis rankomis. Moteris net prie vilkiko vairo privalo būti žavi ir pasitempusi. Mano bendrovės vyrai didžiuojasi, kad visada atrodau tvarkingai ir moteriškai. „Mūsų „mis“, - sako jie.

- Tačiau turbūt sunku išlikti tvarkingai ir švariai, kai tenka savaitėmis negrįžti į namus ir gyventi vilkiko kabinoje...

- Išties, visa degalinių ir statymo aikštelių infrastruktūra pritaikyta vairuotojams vyrams. Retoje degalinėje – nebent tik Vokietijoje ar Prancūzijoje, – gali rasti dušа moterims. Tenka naudotis bendrais, o tai nėra nei patogu, nei malonu. Neabejoju, kad sаlygų vairuotojoms moterims ir nebus, nes mūsų pernelyg mažai. Mielai pasinaudoju įmonių, į kurias atgabenu krovinį, darbuotojų pasiūlymu išsimaudyti. O nusiplauti rankoms visada vežiojuosi vandens bakelį, todėl nesuprantu nei moterų, nei vyrų, kurie sėda prie vairo purvini...

- Vairuotojui reikia ir stiprios sveikatos…

- Dirbant tokį darbа, sirgti nėra kada – krovinį privalai pristatyti laiku. Būna, kad važiuoji negaluodamas ar turėdamas temperatūros. Vairuotojai, tiesa, turi savų, liaudiškų, gydymosi būdų, kurie greitai pastato ant kojų. Tradiciniai vaistai ne visada padeda, kai nėra kada gulėti lovoje.

- Be abejo, susiduriate su tomis pačiomis problemomis, kaip ir vyrai – muitinės, dokumentų tvarkymas, darbo ir poilsio režimo laikymasis...

- Problemų vairuotojui – begalė. Visada sakau, kad vairuoti vilkikа – ne pats sunkiausias darbas, labai daug laiko ir nervų atima biurokratinių reikalų tvarkymas. Privalai išmanyti įvairių šalių įstatymus, įsiminti skirtingus reikalavimus, žinoti, kaip ir kada mokėti mokesčius už kelius. Nepasiteisinsi padaręs kažkа ne taip vien todėl, kad nežinojai, nes būtent už nežinojimа tenka mokėti baudas. Mažiausia bauda, kuriа teko pakloti užsienio keliuose – 110 eurų...

Daug problemų sukelia spūstys keliuose bei gatvėse – juose besistumdant, žiūrėk, ir pasibaigia važiavimui skirtas laikas. Vairuoti dar galėtum, bet nesilaikysi darbo ir poilsio režimo – baudų neišvengsi. Manau, vairuotojui turėtų būti palikta šiek tiek daugiau laisvės pačiam nuspręsti, kada važiuoti, o kada sustoti poilsio. Būna, tarkim, iki gamyklos, kur reikia iškrauti krovinį – valanda kita kelio, penktadienio pavakarė, žinai, kad nespėjus nuvažiuoti laiku, lauksi visа savaitgalį, tuščiai gaiši laikа stovėjimo aikštelėse iki pirmadienio ryto...

Sunku ir per vasaros karščius, kai pasipila draudimai važiuoti dienа. Vairuotojo paros ritmas visiškai sutrinka: dienomis dėl karščių neužmiegi (kartа Ispanijoje termometro stulpelis rodė +470 – nosies į laukа neiškiši, kondicionierius nespėja aušinti kabinos, toks ten ir miegas), o naktį taip ir nepailsėjęs sėdi prie vairo. Todėl visada sakau, kad daugiausia ant kelio paguldytų vilkikų gali pamatyti ne žiemа, kai važiavimo sаlygos sudėtingos, o vasarа, kai dauguma vairuotojų važiuoja neišsimiegoję. Be to, pasibaigus važiavimui skirtoms valandoms ir atėjus poilsio metui, ne visada pavyksta rasti tinkamа stovėjimo aikštelę – vėl tenka pažeisti taisykles, vėl baudos…

- šalies vežėjai jus pirmа kartа įsidėmėjo per asociacijos „Linava“ rengiamas vairuotojų meistriškumo varžybas. Kaip tuokart sekėsi lenktyniauti su vyrais?

- Rezultatais likau patenkinta. Tiesa, aplinkinių reakcija ir čia buvo nevienareikšmiška – daugelis nepatikėjo, kad tikrai vairuosiu vilkikа. Iš 150 dalyvių vyrų tuokart likau 28-ta. Mielai dalyvaučiau varžybose dar kartа, tačiau tai priklauso ne tik nuo mano norų. Bendrovės vadovai negali laikyti vilkiko be darbo – tai nuostoliai ir jiems, ir mums, vairuotojams.

Laikas bendraujant su Tatjana pralėkė nepastebimai. Puspriekabė ištuštėjo, tаdien jos dar laukė netrumpas kelias – beliko padėkoti už įdomų pokalbį, palinkėti gerų kelių ir atsisveikinti. Nors kalbos su šnekia ir miela pašnekove dar ilgai nebūtų pritrūkę...

Kalbėjosi Lina JAKUBAUSKIENė

"Transporto pasaulis"
Liepa Nr. 7 (67)

"Linava" informuoja

FL ir FE – “Vikingų“ bei “Titanų“ palikuonys

Naujienos

Aktualijos

Policininkai atsisako... kyšių?

Saugaus eismo dienos aprėps visа Lietuvа

Dilerių naujienos

Su delfino ženklu

įvairenybės

Dviratis...dar kartа...

Padangos

Iš pavojingų atliekų - naudinga žaliava

Parodos

„Kцgel“ naujovės – Hanoverio tarptautinės parodos ( IAA) išvakarėse

Patirtis

AITA prezidentas: Moldovos vežėjų problemos, asociacijos tikslai ir uždaviniai

Lietuvos vežėjai – ASMAP mokymo centre

Pažintys

GYVENIMO BūDAS – VAIRUOTOJA

Servisas

Geram sunkvežimiui - geras servisas

šventės

„Motorida“ plečia verslа

Lietuvoje ir pasaulyje

Naujienos

Keleivinis transportas

Autobusai su ZAZ emblema

Meistriškumo varžybose paaiškėjo geriausieji

Technika

Populiariausias iš “Renault Trucks“ giminės

“MERCEDES BENZ SAFETY TRUCK“ – ATEITIS PRASIDEDA šIANDIEN

Mokymas

Vairuotojų gretas papildys kvalifikuoti „trakeriai“

Teisė

Senaties terminas

Muziejus

EDMUNDAS RUMPLERIS IR PRIEKINIų RATų PAVARA