Redakcija Reklama Prenumerata Leidiniai Archyvas
Leidiniai: Metai:

SAURER Autobusai Vilniuje

Ričardas žičkus, Liucijus Suslavičius

Pirmaisiais XX amžiaus dešimtmečiais Vilnių galėjome vadinti „vežikų karalyste“. Automobilių pasirodymas sukėlė didžiulį jų nepasitenkinimа ir net priešinimаsi. Pasakojama, kad vežikai, trikdydami normalų susisiekimа, primėtydavo į gatvių važiuojamаjа dalį aštrių daiktų, kurie dažnai sugadindavo automobilių padangas. Vis dėlto tokiais būdais sustabdyti technikos pažangos neįmanoma, tad jau trečiajame dešimtmetyje vežikai buvo priversti pasitraukti iš trijų pagrindinių Vilniaus keleivinių trasų: Geležinkelio stotis–žvėrynas, Geležinkelio stotis–Antakalnis bei Geležinkelio stotis–Kalvarijų gatvė ir užleisti jas autobusams.

1928 metais miesto trasomis kursavo 67 įvairaus dydžio ir įvairaus amžiaus autobusai. Per valandа populiariausiais maršrutais Geležinkelio stotis–Antakalnis ir Geležinkelio stotis–žvėrynas buvo nuvežama apie 600 keleivių, t.y. nuvažiuodavo 18-20 autobusų. Pradžioje – įvairių markių, kuriuos pamažu ėmė keisti vietoje pagaminti nedideli autobusai ant tada paplitusių (nes buvo pigios ir kokybiškos) sunkvežimių „Chevrolet“ važiuoklių. Autobusai, nors kelionė jais kainavo palyginti brangiai, darėsi vis populiaresni, tad apie 1930 metus ėmė veikti nauji maršrutai: Katedros aikštė–Užupis–Polocko gatvė bei J.Basanavičiaus gatvė – Savanorių prospektas.

Kitas Vilniaus miesto visuomeninio transporto raidos etapas prasidėjo 1932 metais, kai į visus miesto autobusų maršrutus išriedėjo nauji „Saurer“ markės dyzeliniai autobusai.

Grįžtelėkime šiek tiek atgal. Taip susiklostė, kad praėjusio amžiaus trečiojo dešimtmečio pabaigoje Lenkija (o Vilnius, žinia, buvo lenkų jėga atplėštas nuo Lietuvos Respublikos ir buvo lenkiškos Vilniaus vaivadijos centru) užmezgė gana tamprius ryšius su šveicarų firmomis. šalies automobilizacijos srityje tada stambiausio automobilių gamintojo - Lenkijos valstybinio pramonės koncerno „Panstwowe Zaklady Inžynerii“ - ryšiai su automobilių gamybos firma „Saurer“ iš šveicarijos Arbono miesto pasidarė itin glaudūs, kai 1930 metų gegužės mėnesį buvo pasirašyta licencinė sutartis gaminti ir parduoti Lenkijoje bet kokius šios markės komercinius automobilius, kurių keliamoji galia viršija 1,5 tonos. Netrukus Varšuvoje prasidėjo penkiatonių sunkvežimių „Saurer“ ir jų pagrindu sukurtų miesto bei priemiestinių autobusų „Saurer“ gamyba.

Bet Vilniaus autobusai „Saurer“ buvo pagaminti ne Varšuvoje! Vilnius pademonstravo savarankiškumа ir miestui reikalingas autobusų važiuokles užsisakė tiesiai Arbone. Dar 1985 metais Vilniaus senovinių automobilių klubas susisiekė su „Saurer“ gamykla ir gavo dokumentų kopijas, patvirtinančias, jog mūsų miestui buvo pagamintos 44 važiuoklės „Saurer 2BRD-P“, gautos 1931 metais. Iš šveicarijos, sumontavus laikinas kabinas vairuotojams iš faneros ir brezento, važiuoklės savo eiga atriedėjo iki paskyrimo vietos, o jau čia vietiniai meistrai pagamino jiems kėbulus. Taip buvo įprasta tuo laiku.

Pirmus kelis naujus autobusus, priklausiusius privataus kapitalo įmonei, pavadintai „Miesto ir tarpmiestinių autobusų komunikacijos bendrovė“ (lenkiška abreviatūra TOMMAK), Katedros aikštėje pašventino kunigas, ir jie pradėjo reguliarų darbа Vilniaus gatvėse. Jau 1932 metų sausio mėnesį, kasdien į maršrutus išvažiuojant vidutiniškai 28 autobusams, buvo vežta 452 tūkstančiai keleivių. Vienos tarpstotės važiavimas kainavo 10 grašių, o nuo stoties iki žvėryno buvo galima nuvažiuoti už 80 grašių. Brangus malonumas – juk tada tiek kainavo pietūs valgykloje.

Bendrovė turėjo savo garažа, įsikūrusį Savanorių prospekte, kur vėliau, jau tarybiniais metais, veikė Vilniaus ATį-2. čia zaurerius remontuodavo, perdirbdavo ir atnaujindavo jų kampuotus kėbulus.

Vilniaus miesto maršrutams skirtų autobusų važiuoklės (bazė – 4250 mm) turėjo 4 cilindrų 70 AG/1800 aps/min galingumo BOD modelio dyzelinius variklius, sublokuotus su daugiadiske sausa sankaba ir 4 laipsnių pavarų dėže. Sukimo momentas perduodamas į galinį tiltа kardano velenu. Mechaninis, su vakuuminiu stiprintuvu darbinis stabdys veikė visų ratų būgnus, o rankinis – tik galinius. „Saurer“ važiuoklės buvo solidžios konstrukcijos. Rėmas su lovio profilio lonžeronais, štampuotais iš plieninio lakšto, buvo sustiprintas 4 prikniedytais skersiniais (vartotojai niekados nesiskundė, kad ši konstrukcija yra per silpna). Autobusams skirtas rėmas buvo truputį pažemintas, su lonžeronais, išlenktais virš galinės ašies. Priekinė ir galinė pakaba – su pusiau elipsinėmis lingėmis, sujungtomis su rėmu pirštais, perkištais per tepimo nereikalaujančias plieno – gumos įvores. Ant „Trilex“ tipo ratų – 36x8,25 dydžio padangos.

Turėjusio 22 sėdimas vietas kėbulo karkasas medinis, apkaltas skarda. Dešiniajame jo šone buvo dvejos durys, maršruto numerį galėjai matyti priekyje virš stogo esančiame stačiakampiame žibinte, maršruto pavadinimа – virš priekinio stiklo įrengtuose irgi apšviečiamuose iš vidaus langeliuose bei šone virš priekinių durų. Autobusas, kuriame tilpo 30 keleivių, tuščias svėrė apie 6000-6600 kg. Beveik dešimtmetį Vilnius buvo vienas iš nedaugelio Lenkijos miestų, kur keleivius vežiojo vien dyzeliniai autobusai. Beje, „zaureriai“ buvo labai ekonomiški – suvartodavo 18–20 litrų degalų 100 kilometrų. Tad 100 litrų jų degalų bako pakakdavo ilgam. įdomi detalė, neretai minima prieškario laikus menančių senų vilniečių prisiminimuose – šiuos autobusus miestiečiai kažkodėl vadino „arbonais“, o ne tikruoju, ant radiatoriaus užrašytu vardu – „Saurer“.

Išstūmusi smulkius vežėjus iš miesto maršrutų, bendrovė TOMMAK vėliau priemiestiniams maršrutams aptarnauti Arbone įsigijo keletа didesnių autobusų važiuoklių „Saurer 4BLDP“ su 85 AG/1800 aps/min galios 6 cilindrų BLD modelio dyzeliais, kurioms pagamino šiek tiek kitokius, nei miesto autobusų, kėbulus. šis 45 keleiviams skirtas priemiestinis variantas buvo sunkesnis – svėrė 6909–7600 kg. Abiejų modelių – miesto ir priemiestinio – maksimalus greitis buvo panašus ir siekė 60 km/val (arba 76 ir 74 km/val su papildoma pagreitinančia pavara „Maybach“). Tačiau perimti priemiestinių ir užmiesčio maršrutų TOMMAK nepajėgė, juose daugumа sudarė kitiems verslininkams priklausę autobusai.

1939 metų rugsėjį lenkų kariškiai dalį autobusų rekvizavo savo reikmėms. Kai į Lenkijа įsiveržė Raudonoji armija, keliolika Vilniaus zaurerių su lenkų karininkais ir jų šeimų nariais kirto Lietuvos sienа ir buvo čia internuoti. šie autobusai vėliau grįžo į Vilnių.

Vilniaus mieste autobusai „Saurer“ sėkmingai važinėjo iki 1941 metų birželio 22-osios. Pirmųjų karo dienų sumaištyje dalį autobusų besitraukianti Raudonoji armija išsivarė, dalis liko Vilniuje, kur vėliau, vokiečių okupacijos pradžioje, buvo mėginta atnaujinti miesto susisiekimа. Antrojo pasaulinio karo audras išgyveno vienas „Saurer“. Jis dar kelerius metus važinėjo Vilniaus gatvėmis kartu su suremontuotais trofėjiniais autobusais, nedidukais GAZ 03-30, kur tilpdavo 17 keleivių, bei pirmaisiais dyzelelektriniais ZiS-154, kuriuos Lietuvos sostinė gavo 1948 metais.

"Transporto pasaulis"
Sausis Nr. 1 (61)

"Linava" informuoja

Naujienos

Aktualijos

į Ulma - pavažinėtų autobusų

Sunkvežimio vagystė inscenizacija

Tolimuose keliuose „Hertransus“ vairuotojus lydi „Bitės“ paslaugos

Gamintojai siūlo

Ekspeditorių sujudimas

įvairenybės

Keliai

Nauji modeliai

Keliа debiutantui!

Panašūs, bet skirtingi

Padangos

WIELTON produkcija: patrauklus kokybės ir kainos santykis

Patirtis

RVS „gydo“ technikа

Servisas

„Eoltas“ - „Viskas automobiliui“

Specialioji technika

Pasirinko Iveco

Statistika

Nevaleivas vairuotojus baudžia ugnis

šventės

Automobiliui Lietuvoje 110

Lietuvoje ir pasaulyje

Eismo problemoms – kompleksiški sprendimai

Naujienos

Transporto politika

Brazilijos fenomenas

Paslaugos

KELTAIS – PATOGIAU IR SAUGIAU

Keleivinis transportas

METUS UžBAIGUS

Technika

Hurowa PR-L - specialus gėrimams transportuoti

Naujienos

PCC - „Galvojantis“ tempomatas

Teisė

Standartinės sutarčių sаlygos

Muziejus

SAURER Autobusai Vilniuje