Redakcija Reklama Prenumerata Leidiniai Archyvas
Leidiniai: Metai:

OdAZ GAMYKLOS ODISėJOS

Aleksandras Govorucha

Transporto priemonių gamyba svarbiausiame Ukrainos uostamiestyje prasidėjo dar paskutiniais Antrojo pasaulinio karo metais. Vos išvadavus miestа nuo vokiečių, jo pakraštyje nedelsiant paskyrė žemės sklypа, kuriame prasidėjo būsimos automobilių surinkimo gamyklos statyba.

Iš kur tokia skuba? Ar nebuvo svarbesnių darbų karo nuniokotame mieste?

Darbų, be abejo, būta, tačiau tuo metu iš Irano į TSRS jau keliavo ten veikusių ir karinei situacijai pasikeitus demontuotų karinių sunkvežimių surinkimo gamyklų įrengimai, o sаjungininkų transporto laivai, iki viršaus pakrauti konteinerių su automobilių agregatais, jau plaukė Ukrainos krantų link. Po kelių mėnesių paskubomis apmokyti odesiečiai jau montavo sunkvežimius „Studebaker US6“, „Chevrolet G7107“, visureigius pikapus „Dodge WC51“, tiekiamus pagal lendlizo susitarimus.

Karui pasibaigus, amerikietiškų sunkvežimių surinkimas sustojo. įmonė užsiėmė iš fronto grаžinamų automobilių remontu, gamino rаstams vežti skirtas vienaašes priekabas. Tik 1947 metais Maskvoje pagaliau buvo priimtas sprendimas, nulėmęs tolesnį OdAZ likimа – tuometinis TSRS automobilių pramonės ministras pasirašė įsakymа organizuoti Odesoje savivarčių gamybа.

Pirmajame įsakymo punkte buvo parašyta: „Odesos automobilių surinkimo gamyklos direktoriui drg. Ruchadzei organizuoti savivarčių sunkvežimio GAZ-51 bazėje gamybа, surinkti per metus 10 tūkstančių vienetų. Bazinius automobilius GAZ-51 surinkti gamykloje OdAZ iš agregatų ir dalių, tiekiamų iš Gorkio automobilių gamyklos.“ Sukonstruoti naujojo savivarčio prototipа Maskva patikėjo Uralo automobilių gamyklai Miase. Jis turėjo būti pagamintas ir išbandytas iki 1947 metų spalio 1 dienos, po to kartu su visais brėžiniais ir technologine dokumentacija perduotas į OdAZ.

Tada į nustatytus terminus buvo žiūrima kaip į įstatymа, tad savivartis laiku buvo pagamintas, išbandytas, o NAMI specialistai jo konstrukcijа įvertino teigiamai.

Serijinės savivarčių gamybos pradžia - 1948 metų antrasis ketvirtis, iki metų pabaigos reikėjo pagaminti 3 tūkstančius savivarčių. Kol gamykla rengėsi gamybai, Maskva eilinį kartа peržiūrėjo planus ir padidino gamybos apimtį iki 20 tūkstančių savivarčių per metus. OdAZ turėjo įsisavinti tik hidraulinių pakėlimo mechanizmų ir kėbulų gamybа bei galutinį automobilių surinkimа, o sutrumpintas važiuokles su kabinomis į Odesа pagal patikslintа planа turėjo tiekti GAZ.

Problema kilo, kai senuosius medinius cechus pabandė pritaikyti savivarčių montavimui: pasirodė, kad medinės perdenginių fermos įrengtos pernelyg žemai, todėl negalima sumontuoti jokių kėlimo mechanizmų. Tačiau Maskva skubino pradėti labai reikalingų naujose statybose savivarčių gamybа, ir metų pabaigoje surinkimo konvejeris pajudėjo – pirmieji savivarčiai GAZ-93 iškeliavo užsakovams.

Pradžioje OdAZ turėjo daug kа užsakinėti kitose giminingose įmonėse: MAZ tiekė siurblius hidrosistemai, Kutaisio automobilių gamykla, pati dar tik statoma, gamino siurblio pavarai reikalingus reduktorius, ZiS ir GAZ pagal ministerijos nurodymа pagamino 50 štampų, Dnepropetrovsko automobilių gamykla – per 100 vienetų įvairių technologinių įtaisų.

Naujos produkcijos įsisavinimas Odesoje vyko sunkiai. Daugiausia problemų kėlė hidraulinio pakėliklio detalių gamybos linija. Nieko nuostabaus – hidraulika visada reikalauja itin aukštos gamybos kultūros. Vis dėlto per metus gamyklos konstruktorių ir darbininkų pastangomis daugumа problemų pavyko išspręsti, o kartu ir patiems įsisavinti iš kitur gaunamų mazgų gamybа, tai leido pagerinti GAZ-93 kokybę. 1950 metais dar nebaigtuose galutinai įrengti cechuose odesiečiai gamino po 60 savivarčių per parа. Gamykla pasiekė numatytа gamybos lygį – 20 tūkstančių automobilių per metus.

Tačiau kaip tik tada ministerijа pasiekė pirmieji nepatenkintų savivarčiu vartotojų atsiliepimai. Jų gerokai padaugėjo, pradėjus plėšinių įsisavinimа. Kokybė transportininkus tenkino, jiems užkliuvo nedidelė kėbulo talpa – tik 1,65 m3, neleidusi išnaudoti ir taip nedidelį savivarčio kraulumа – 2 tonos. O žemės ūkyje, kur kroviniai dažniausia lengvi, savivartis darbo našumu gerokai nusileido net senajai „pusantratonei“ – GAZ-MM. Be to, kėbulas buvo nesandarus: vežami grūdai byrėjo pro galinio borto plyšius. Todėl 1954 metais gamyklos konstruktoriai sukūrė specialų žemės ūkiui skirtа savivarčio variantа su padidintos talpos mediniu kėbulu. Nauja buvo ne tik kėbulo konstrukcija su guminėmis sandarinančiomis tarpinėmis – GAZ-93D buvo pirmasis savivartis su kėbulu, turėjusiu jį sandariai uždengiantį sulankstomа dangtį.

Prasidėjus serijinei gamybai, vėl prasidėjo problemos: medienos tiekėjai nesilaikė nustatytų standartų, kiekviena medienos partija buvo vis kitokia, tad kėbulų gamyba nuolatos strigo. O sаjunginė ministerija grasino nuobaudomis vadovams, bet realiai gamyklai niekuo nepadėjo.

Iš bėdų ropštis teko savo jėgomis. 1956 metais OdAZ pradeda naujo modelio savivarčio GAZ-93B, turinčio didelį – jau 3,2 m3 talpos kėbulа su paaukštintais bortais. Jis pakeičia ant konvejerio abu ankstesnius modelius – statybinį ir žemės ūkio paskirties. Nauji savivarčiai iš Odesos sudomina pirkėjus užsienyje. Prasideda nors ir nedidelės apimties (iki 1000 mašinų per metus) jų eksportas. Metų pabaigoje gamykla švenčia pirmаjį jubiliejų – pagamintas 100-tūkstantasis savivartis. Kitais metais pagaminamas rekordinis GAZ-93B kiekis – 21 580 savivarčių. Jie dirba visoje TSRS, įvairiausiuose šalies ūkio srityse, dauguma mašinų siunčiama žemės ūkiui.

Kai, atrodytų, viskas pagaliau susitvarkė, Maskvа pasiekia vieno ekonomisto laiškas, kuriame motyvuotai įrodinėjama, kad kasmet vežioti iš Gorkio į Odesа 20 tūkstančių važiuoklių, o po to atgal bemaž tiek pat sunkvežimių kainuoja tiek pat, kiek pastatyti naujа savivarčių gamyklа kur nors arti GAZo. Speciali šį klausimа tyrusi Valstybės kontrolės komiteto komisija patvirtino laiško autoriaus skaičiavimus. 1958 metais priimamas vyriausybės nutarimas perkelti savivarčių GAZ-93B gamybа į Saranskа. Paskutinis GAZ-93B Odesoje buvo surinktas 1959 metų pradžioje.

Jau tada OdAZ žinojo, kad be darbo neliks: sparčiai augant tarpmiestiniams vežimams, gamykla keičia specializacijа – įsisavina krovininių puspriekabių gamybа. Odesoje pradėtos gaminti 7 tonų puspriekabės-furgonai OdAZ-784 darbui su vilkikais ZiL ir KAZ, 12 tonų puspriekabės-furgonai OdAZ-795 vilkikams MAZ, puspriekabės-refrižeratoriai OdAZ-826, puspriekabės gyvuliams vežti OdAZ-857, nuo 1964 metų įsisavinama pati masiškiausia TSRS 7,5 tonos puspriekabė-platforma OdAZ-885. Naujas užsakymas – 14,2 tonos dviašės puspriekabės OdAZ-9370, skirtos darbui su vilkikais KamAZ-5410. Siekiant patenkinti tuo metu didžiausios pasaulyje sunkvežimių gamyklos poreikius prireikė įmonės rekonstrukcijos.

Nors OdAZ buvo centrinio pavaldumo TSRS automobilių pramonės ministerijos įmonė, Ukraina sugebėjo jos pajėgumus panaudoti savosioms reikmėms. Kai Kijevo elektrotransporto gamykla, tiekusi troleibusus Ukrainos miestams, pasiekė savo galimybių ribas, 1963 metais Odesoje imta gaminti nedideliems miestams skirtus troleibusus OdAZ-695. Faktiškai tai vėl buvo tik surinkimas. Iš Lvovo geležinkeliu atkeliaudavo autobusai LAZ-695 be variklių ir transmisijos. Kijevo gamykla į Odesа siuntė elektros įrangа, kur OdAZ meistrai sukomplektuodavo troleibusus. Pirmieji naujus troleibusus – jų 1963 metais pagaminta tik 42 – išbandė odesiečiai, Kišiniovo ir Chersono gyventojai. Kitais metais surinkti jau 234 troleibusai, 1965 metais – 202.

Kadangi troleibusai kliudė plėtoti puspriekabių gamybа, atėjo komanda iš viršaus jų gamybа sustabdyti. Bet OdAZ-695 nebuvo vienintele keleivine transporto priemone iš Odesos. Panaudodami autobuso LAZ-695 kėbulа, gamyklos konstruktoriai sumeistravo 41 keleiviui skirtа hibridа iš krovininės puspriekabės važiuoklės ir autobuso kėbulo! Tokių OdAZ-869 pavadintų keleivinių puspriekabių (vilkikas – ZiL-130V1) pagaminta pora šimtų. Jos naudotos tiek maršrutuose, tiek kaip įmonių tarnybinis transportas.

TSRS subyrėjus, įmonės iki tol užimta rinkos dalis labai greitai sumažėjo iki minimumo. Kol kas ji dar gamina įvairių modelių priekabas ir puspriekabes, tačiau gamybos apimtis nukrito nuo kelių šimtų iki penkių – dešimties puspriekabių per mėnesį. Rusija – iki tol buvęs pagrindinis užsakovas – priekabų ir puspriekabių gamybа organizavo savo įmonėse, taip pasmerkdama OdAZ kaip ir kitas Ukrainoje esančias automobilių gamyklas vargingam vegetavimui. Tik pastaruoju metu jos vėl ėmė dirbti pelningai, tad ir OdAZ atsigaus.

"Transporto pasaulis"
Lapkritis Nr. 11 (59)

"Linava" informuoja

Naujienos

Aktualijos

Patikima plomba – saugus krovinys

Pažymėjimo ar gyvenimo vardan?

Raudonasis „sidabras“ – skystas aliuminis

Techninei apžiūrai – 10

Idėjos

Pirmasis, lietuviškasis

Parodos

BUSWORLD EUROPE-2005 – paskutinės autobusų mados

Pravartu žinoti

PIRMOSIOS AVARIJOS

Tolimųjų reisų pilotus „Vodafone World“ gelbsti ir netikėtomis aplinkybėmis

Servisas

REKORDINIS AUKšTIS

UAB EURO ASISTA – susivieniję konkurentai

Užsienyje

NAUJAS SUNKVEžIMIU PASIEKTAS REKORDAS

Sunkvežimių pasaulyje – visi lygūs

Lietuvoje ir pasaulyje

Naujienos

Keleivinis transportas

Vilniaus autobusams - 60

Technika

KENWORTH T600 – TRADICIJų NIEKINTOJAS

Teisė

Vežėjo teisė sulaikyti gabenamа krovinį

Muziejus

OdAZ GAMYKLOS ODISėJOS