Redakcija Reklama Prenumerata Leidiniai Archyvas
Leidiniai: Metai:

Pažymėjimo ar gyvenimo vardan?

Kęstutis Bruzgelevičius

Vakar dienos aidai

Pagal mūsų šalyje veikiančiа vairuotojų rengimo sistemа pretendentai dirbti krovininiais automobiliais, sunkesniais negu 3,5 t, privalo baigti atitinkamus kursus. Mokyklų, rengiančių C, CE bei D ir DE kategorijų vairuotojus yra nemažai. Dar daugiau mokyklų, galinčių rengti žmones, važinėsiančius C1, C1E, D1 bei D1E lygio automobiliais, tačiau ta „smulkmė“ mūsų šiandien nedomina – krovinių bei keleivių masiškam vežiojimui reikalingi jokiais skaičiais nepalengvinti vairuotojo pažymėjimai.

Iš pirmo žvilgsnio mokyklų lyg ir nemažai, tačiau tiems, kas bent keletа matė iš arčiau, didelių abejonių kelia jų materialinė techninė bazė, neretai nulemianti darbo rezultatus. Ko gali išmokti būsimasis sunkvežimio vairuotojas, jei mokykloje tėra dažniausiai seno moskvičiaus arba volgos variklis, dar gerai, jei su visa transmisija. Daugelyje mokyklų iš vaizdinio mokymo priemonių tėra geriausiu atveju keletas nedidelių dažniausiai tarybinės „epochos“ automobilių mazgų bei agregatų bei dar anais laikais rusų kalba išleistų plakatų, brošiūrų ar vadovėlių. Apsilankius keliose tokiose mokyklose susidarė įspūdis, kad jos vis dar gyvena vakarykščia diena, o jų organizatoriai arba nepajėgia, arba paprasčiausiai nenori bereikalingų investicijų. Neoficialiuose pokalbiuose ne vienas vairuotojų rengimo specialistas atvirai sakė, jog kai kurios mokyklos ir yra sukurtos vien pažymėjimų apie jų baigimа išrašinėjimui: mokymusi ten nė iš tolo nekvepia, tačiau visi dokumentai tinkamai apiforminami, tad demaskuoti tokius „mokytojus“ nėra lengva, o, ko gero, ir nėra kam. Tokia „paslauga“ teikiama dažniausia B kategorijos būsimiesiems vairuotojams, kurie labai pasitiki savimi ir mano, kad egzaminams „Regitroje“ įstengs pasirengti savarankiškai. Profesionalams ji nėra aktuali, nes keletа kartų laikyti vairavimo egzaminа – pernelyg brangus malonumas, o, antra vertus, tokių vairuotojų paprastai jau laukia darbdaviai – kuo vėliau pradėsi dirbti, tuo vėliau pradės suktis atlyginimo skaitiklis. Tokia motyvacija skatina kur kas rimčiau žiūrėti tiek į kursų lankymа, tiek į egzaminų laikymа: loterija šioje grupėje - ne pats populiariausias užsiėmimas. Tuo tarpu B kategorijos praktinį egzaminа laikančių po 3-4 kartus statistika skaičiuoja tūkstančiais, 5-6 kartus – šimtais, o 7-8 kartus – dešimtimis. šiame maratone yra ir rekordininkų - vienas pilietis pernai sėkmę bandė... 14 kartų.

Nors tokių atkaklių žmonių tarp būsimųjų profesionalų nepasitaikė, tačiau ir jų egzaminų statistika toli gražu nėra įspūdinga: kandidatų C kategorijai gauti praktinio egzamino sėkmės slenkstis pernai buvo 68, CE - 74, D – 86 proc. Taigi nuo 32 iki 14 proc. būsimųjų kelių transporto darbuotojų pirmu kartu neišlaiko praktinio egzamino.

Atrodytų, daug, tačiau neskubėkime spręsti, o grįžkime į vairavimo mokyklas.

Kas ten ir kuo jose dirba?

Dažniausiai buvę įvairių profesinių technikos mokyklų ar netgi vidurinių mokyklų darbų mokytojai, į pensijа išėję transporto įmonių įvairiausio lygio darbuotojai ar netgi eiliniai vairuotojai, žinoma, išlaikę atitinkamo lygio kvalifikacinius egzaminus. Neturiu nieko prieš tuos žmones, jie daro tai, kа gali, sugeba ir pajėgia. Patys, o ne mokykla, privalanti aprūpinti tiek savo mokinius, tiek instruktorius atitinkamomis mokymo priemonėmis. Todėl kai vairavimo mokomasi senutėliu mazu arba kamazu su penkiomis pavaromis, o egzamino laikyti atėjęs pilietis išvysta apynaujį mersedesа su 16 pavarų bei milžiniškа priekabа su centrinėmis ašimis – šokas ištinka ne vienа. Mūsų transporto strategai, teigiantys, kad vairavimo mokyklos turi parengti ne volvo, mersedeso, mazo ar kamazo, o C, CE ar D kategorijos vairuotojus, teoriškai, be abejo, teisūs. Tačiau kuo kalti žmonės, sumokėję gerokai per tūkstantį litų už jų parengimа, o pratyboms gaunantys tokius nuengtus automobilius, kad už mokymа atsakingi pareigūnai turėtų juos be mažiausio gailesčio „nurašyti į nuostolius“ ir ne instruktoriams, o mokyklų vadovams rašyti administracinių teisės pažeidimų protokolus ir bausti piniginėmis baudomis. Tačiau mokyklų vadovus sunku sugaudyti, o instruktorius – čia pat, jam, kaip tam vilkui beuodegiui, visada klius... Beje, kaip ir vairavimo mokslų krimsti susirengusiam žmogui: „Regitros“ darbuotojų nuomone, jis pats privalаs išsiaiškinti mokyklos, kuriа susirengė lankyti, galimybes ir kokiа technikа ji turinti. Prisipažinsiu, keista buvo girdėti tokiа nuomonę – kam tada VKTI yra vairuotojų rengimo skyrius, kontroliuojantis ar turintis kontroliuoti tokias mokyklas?

Rupūs miltai – ne iš gero

Beje, reikėtų atkreipti dėmesį ir į tokiа aplinkybę. Apie 2000 metus, kai susigriebta, jog dalis kaltės už nepaliaujamа avarijų kreivės kilimа tenka ir vairuotojų rengimo mokykloms, buvo sugriežtinti egzaminų reikalavimai: praktinė jų dalis padalinta į dvi dalis – aikštelėje ir gatvėje. 2000 m. kovo 27 d. Policijos departamento prie LR VRM generalinio komisaro įsakymu Nr. 115 patvirtintose „Kvalifikacinių egzaminų priėmimo ir vairuotojo pažymėjimų išdavimo taisyklėse“ bei „Kvalifikacinių egzaminų teisei vairuoti transporto priemones įgyti metodikoje“ matome reikalavimа CE kategorijos vairuotojams per egzamino pirmаjа dalį atlikti du (važiavimas tiesiai atbuline eiga be priekabos, vilkiko ir priekabos sukabinimas, transporto priemonės pastatymas galu prie rampos, priekabos atkabinimas), o D kategorijos - keturis pratimus (sustojimas ir pajudėjimas iš vietos įkalnėje, apsisukimas 180 laipsnių kampu ribotoje erdvėje, įvažiavimas į garažа bei autobuso pastatymas į laikinа stovėjimo vietа). Tiek egzaminuotųjų, tiek egzaminuotojų nuomone, per standartines vairavimo mokymui skirtų 15 valandų to išmokyti neįmanoma, juolab kad priklausomai nuo mokinio sugebėjimų ir patirties dalį laiko būtina skirti važinėjimui mieste. Prisipažinsiu, nė neįsivaizduoju, kaip tokiomis sаlygomis parengti vairuotojai egzaminus išlaiko, užtat nesistebėjau Klaipėdos vežėjų pasakojimu, kad retas kuris vairuotojas sugeba įvaryti atbulа puspriekabę į keltа. O juk puspriekabė riedėdama atgalios kur kas mažiau paslanki negu priekaba.

Masinės pretendentų griūtys per egzaminus visoje šalyje privertė egzaminuotojus gerokai pakelti girnas: nepasisekus kurį nors pratimа atlikti pirmu kartu, dabar leidžiama bandyti antrа (išskyrus tada, kai nuversta gairelė), atsisakyta pajudėjimo iš vietos įkalnėje, apsisukimo ribotoje erdvėje. Tačiau net ir palengvintieji egzaminai - vis dėlto kietas riešutėlis. Paanalizavus neišlaikytųjų egzaminų statistikа, akivaizdžiai matome, kad praktinio egzamino didžiausias kliuvinys – važinėjimas aikštelėje: 2004 metais iš vairavimo egzamino neišlaikiusiųjų C lygio pretendentų pratimai joje buvo neįkandami 72 proc., CE vairuotojams - 81 bei būsimiesiems autobusų vairuotojams – 67 proc. atvejų. Kaip tvirtino ҐRegitros“ specialistas Kęstutis Dirmauskas, dažniausiai egzaminuojantis būsimuosius C, CE bei D kategorijų vairuotojus, būna daugybė dienų, kai iš devynių žmonių – tiek per vienа darbo dienа užtenka laiko egzaminuoti šių kategorijų vairuotojus – egzaminus išlaiko... vos du. Beveik masiniu reiškiniu tampa egzamino išlaikymas antrа, trečiа ar net ketvirtа kartа: pavažinėję ilgėliau „Regitros“ transporto priemonėmis, vairuotojai apsipranta su jų dydžiu, pavarų jungimo mechanizmais, sankabos darbu ir ima važiuoti be klaidų. Kaip liūdnai pajuokavo Vilniaus regiono padalinio vadovas Kęstutis Jadzevičius, „Regitra“ tampa daugelio vairuotojų rengimo mokyklų filialu, užbaigiančiu tai, ko jos neįstengė padaryti, – išmoko vairuoti.

Gerai tai ar blogai?

Gerai, nes žmogus anksčiau ar vėliau vairuoti vis dėlto išmoksta.

Labai blogai, nes vairuotojų rengimo mokyklos neatlieka savo darbo, tad būsimieji vairuotojai už pamokas „Regitroje“ priversti mokėti gana brangiai: pirmasis vairavimo egzaminas CE bei D kategorijų vairuotojams kainuoja beveik 120 Lt., pakartotiniai bandymai – po tiek pat arba šiek tiek mažiau, priklausomai nuo sekmės.

Mokinys turi teisę...

Tačiau, pasirodo, yra ir kitas lazdos galas. Galiojančiais vairuotojų rengimo nuostatais atskiroms transporto priemonių kategorijoms yra nustatytas tik minimalus vairavimo mokymuisi skirtų valandų skaičius, o mokyklos turi teisę reikalauti, kad jos moksleiviai važinėtų daugiau. Paradoksaliai skamba - turi teisę reikalauti, bet jei pretendentas į vairuotojus neturi nė mažiausio šanso egzaminа išlaikyti, tačiau važinėjo nustatytа valandų skaičių, mokykla privalo suteikti jam galimybę bandyti laimę „Regitroje“. Ir tūkstančiai bando, didį ne tik mokslа, bet ir, sakyčiau, menа vairuoti pakeitę primityvia loterija pavyks – nepavyks. Apmaudžiausia, kad į tokiа loterijа orientuotos ir vairavimo mokyklos, nes jų darbo vertinimas daugiausia pagrįstas skaičiais: kiek parengė vairuotojų, kiek jų KET bei praktinio vairavimo egzaminus išlaikė pirmu kartu. Ir, ko gero, niekas nepagalvoja, kad šis vairuotojų rengimo sistemoje vienas iš svarbiausių parametrų iš tikrųjų nieko nereiškia: įvykus avarijai kam rūpi, kuriа mokyklа vairuotojas baigė, kelintu kartu išlaikė egzaminus. Nesiejami šie rezultatai ir su policijos baudomis už KET nesilaikymа, tad nieko nuostabaus, jog vairavimo mokyklos rengia vairuotojus ne gyvenimui kelyje, o egzaminui „Regitroje“. Apmaudžiausia dar ir tai, kad šios vairuotojų rengimo sistemos ydos buvo akivaizdžios ir tais laikais, kai 1968 metais laikiau pirmuosius savo A ir B kategorijų egzaminus. Nors teisybės dėlei reiktų pasakyti, kad pati egzaminų laikymo technika ir technologija pasikeitė iš esmės. 2003 m. „Regitrai“ perėmus egzaminavimo funkcijа, pagaliau civilizuotas tapo būsimųjų vairuotojų aptarnavimas: egzaminams galima užsiregistruoti jums parankiu metu ir telefonu, ir internetu, visus reikiamus dokumentus užpildo labai mielos ir mandagios darbuotojos, o tai, kad vairavimo egzamino metu šalia tavęs sėdi ne rūstus uniformuotas policininkas, o geranoriškai tavo atžvilgiu nusiteikęs civilis pareigūnas, daugelis laikiusiųjų egzaminus anksčiau ir dabar pripažino kaip vienа didžiausių egzaminavimo sistemos laimėjimų.

Sėkmės laidas – tinkamai pasirinkta mokykla

šiam žurnalistiniam eksperimentui su permaininga sėkme (kai kuriuos egzaminus vis dėlto teko perlaikyti) pasibaigus, galėjau padaryti šiokias tokias išvadas, kurios, manau, būtų vertingos tiems, kurie patys ar kurių darbuotojai ryšis tapti profesionaliais vairuotojais.

Svarbiausiais rūpestis – pasirinkti tinkamа vairuotojų rengimo mokyklа. Jos vis dėlto labai skiriasi turima technika, patirtimi bei galimybėmis. Vienos gali puikiai parengti B kategorijos vairuotojus, tačiau aukštesnis lygis joms sunkiai beįkandamas. Kitos, pavyzdžiui Vilniaus autobusų parko vairuotojų rengimo mokykla, kuriа ir baigiau rašydamas šį straipsnį, galima būtų sakyti, nepriekaištingai tiek teoriniu, tiek praktiniu lygiu rengia autobusų vairuotojus, tačiau C bei CE kategorijų vairuotojai lieka tarsi posūnių vietoje: senutėlis savivartis KamAZ, kuriuo „pasimankštinus“ porа valandų nuo pedalų minkymo įskausta keliai, seniai turėjo būti atiduotas muziejui. Užtat šios mokyklos organizatoriams gali daug kа atleisti už praktines pamokas autobusų parke, už kūrybiškas, polemiškas ir problemiškas KET studijas. Nenuostabu, kad šioje mokykloje parengti autobusų vairuotojai egzaminus laiko be didelių problemų. Taigi, susirengusio į mokslus pirmasis ir didžiausias rūpestis – tinkamai pasirinkti mokyklа. Tai reiškia – susirinkti apie jа kuo daugiau informacijos: turima techninė bazė, darbuotojai, autoritetas „Regitroje“ ir t.t. Beje, daugelis mokyklų vilioja klientus tvirtindamos, jog jos vienintelės turinčios KET egzaminų bilietus, tokius pačius kaip „Regitroje“. Deja, deja, tai elementari apgaulė. Egzaminų vyresnysis specialistas Jonas Banys išdavė „paslaptį“ - bilietų apskritai nėra: dvi dešimtys kompiuterių, sumontuotų egzaminų klasėje, atsitiktine tvarka iš duomenų bazės parenka 23 KET klausimus, o kitus 7 – priklausomai nuo kategorijos, kuriа siekia įgyti laikantysis egzaminа. „Regitroje“ yra metodikos skyrius, kurio darbuotojai nuolat atnaujina egzaminams pateikiamus klausimus, tad iki automatizmo „zubryti“ mokyklose esančius „bilietus“ nėra nei prasmės, nei reikalo. Tačiau kaip mokymo priemonė jie vis dėlto efektyvūs – atkreipia dėmesį į įvairiausias subtilybes bei formuluotes, kurios neretai praslysta vien tik skaitant KET.

Antrasis iš didžiųjų rūpesčių – vairavimo pamokos aikštelėje. ši egzamino dalis „griebia“ už daugelio vairuotojų silpniausios vietos – važiavimo atbulomis. Tradiciniai „Linavos“ vairuotojų profesinio meistriškumo konkursai ne sykį parodė, kad važiuoti pirmyn mūsų vairuotojai moka ir gerai, ir greitai, o štai atgalios... O jei dar už vilkiko ne puspriekabė, o didžiatūrė priekaba... O jei dar vairuotojas anksčiau nevažinėjo su priekaba net su lengvuoju automobiliu... Galbūt, kaip sakė Kęstutis Dirmauskas, vairuotojams iš prigimties važiavimas su priekaba atbulomis ir nekelia didesnių problemų, tačiau daugybei egzaminus laikančiųjų šis pratimas tampa kelmu, verčiančiu gerų norų pilnа vežimа. Ir mano paties, ir tūkstančių kitų per egzaminus patyrusių ne vienа stresinę akimirkа patirtis sako: neverta pasitikėti standartinėmis 15 valandų, skirtų vairavimo pamokoms. Kuo jų bus daugiau ir kuo įvairesne technika važinėta prieš egzaminа, tuo didesnė tikimybė jį išlaikyti. Tikėtis sėkmės įmonės kieme „pasistumdžius“ senu mazu ar kamazu gali tik labai naivūs ar labai savimi pasitikintys žmonės: šiuolaikinės technikos kiti matmenys, kitoks matomumas, kitoks valdymas... Atrodytų, smulkmenos, tačiau, kaip rodo statistika, būtent jos priverčia į egzaminus keliauti ir antrа, ir trečiа ir netgi dešimtа kartа. Jei kam nors tai teikia malonumа, kа gi...

O trečiаjа pamokа, kuri iš esmės pakeitė mano požiūrį į vairuotojų rengimo problemа, gavau Vilniaus regiono vadovo K.Jadzevičiaus kabinete. Buvau įsitikinęs, kad šiais laikais besimokantysis yra vairuotojų rengimo mokyklų įkaitas: juk jis nežino, nei kas, nei kaip jį mokys, nei kuo ir kiek teks važinėti. Pasirodo, viskas kur kas paprasčiau – tereikia noro ir šiek tiek atkaklumo. Rinkos ekonomika ir vairavimo mokyklas privertė žengti koja kojon su gyvenimu, tad norinčios rimtai dirbti įsigijo šiuolaikinę technikа, susirado atitinkamo lygio pedagogus. Todėl būsimasis vairuotojas šiandien - toli gražu ne įkaitas, o sаmoningas pilietis, turintis teisę rinktis. Ir tik nuo jo priklauso, kа pasirenka – mokslа mokėjimo ar mokslа pažymėjimo vardan.

"Transporto pasaulis"
Lapkritis Nr. 11 (59)

"Linava" informuoja

Naujienos

Aktualijos

Patikima plomba – saugus krovinys

Pažymėjimo ar gyvenimo vardan?

Raudonasis „sidabras“ – skystas aliuminis

Techninei apžiūrai – 10

Idėjos

Pirmasis, lietuviškasis

Parodos

BUSWORLD EUROPE-2005 – paskutinės autobusų mados

Pravartu žinoti

PIRMOSIOS AVARIJOS

Tolimųjų reisų pilotus „Vodafone World“ gelbsti ir netikėtomis aplinkybėmis

Servisas

REKORDINIS AUKšTIS

UAB EURO ASISTA – susivieniję konkurentai

Užsienyje

NAUJAS SUNKVEžIMIU PASIEKTAS REKORDAS

Sunkvežimių pasaulyje – visi lygūs

Lietuvoje ir pasaulyje

Naujienos

Keleivinis transportas

Vilniaus autobusams - 60

Technika

KENWORTH T600 – TRADICIJų NIEKINTOJAS

Teisė

Vežėjo teisė sulaikyti gabenamа krovinį

Muziejus

OdAZ GAMYKLOS ODISėJOS