Redakcija Reklama Prenumerata Leidiniai Archyvas
Leidiniai: Metai:

PIRKSI SKUBėDAMAS – VERKSI PARDUODAMAS

Kęstutis BRUZGELEVIčIUS

Didžiausia laimė kiekvienam vežėjui, beje, kaip ir kiekvienam automobilininkui, - nupirkti ir dirbti nauju ar naujais sunkvežimiais. Gyvenimo realybė, deja, neretai priverčia daryti tai, kа gali, o ne ko norėtum, ir vežėjas tada pradeda dairytis į pavažinėtа technikа. Ji kur kas pigesnė ir, jei pasiseks gerai nupirkti, naujos įsigijimа galima kuriam laikui atidėti. Belieka vienintelis klausimas: kuriam iš tikrųjų laikui – kiek pats norėsi ar kiek leis nupirktoji naudota?

Kaip teigia nenaujų sunkvežimių prekybos specialistai, prekyba pavažinėtomis mašinomis banguoja lygiai taip pat, kaip ir naujomis, tik su priešingu ženklu: kuo daugiau parduodama naujų, tuo mažiau naudotų, ir atvirkščiai. Akivaizdu, kad šį bangavimа nulemia tiek vežėjų, tiek visos šalies ekonominė situacija – kuo ji geresnė, stabilesnė, tuo daugiau veržiamasi pirkti naujų transporto priemonių. Kai lyg ant mielių ima augti kuro kainos, kai nežabota konkurencija verčia vežėjus dirbti ant dempingo ribos ir naujai technikai pirkti sukauptos lėšos išnyksta tarsi dūmas vėjy, vis dažniau vežėjų žvilgsniai krypsta į naudotos technikos aikšteles. Tada ir iškyla dar keli klausimai, išplečiantys šios straipsnių serijos įžangoje iškeltuosius: pavažinėto sunkvežimio pirkimas – loterija ar vis dėlto patirties padiktuotas racionalus sprendimas; ar įmanoma be didesnės rizikos nupirkti transporto priemonę, ištikimai tarnausiančiа 3-5 ar netgi daugiau metų; kiek kainuos jos eksploatacija, kiek padidės kuro, alyvos bei kitų medžiagų sаnaudos, kiek laiko teks “ilsėtis“ servisuose?

Iš karto reiktų pasakyti, kad atsakymų į daugelį šių klausimų, deja, nėra. Vieni vežėjai, dažniausiai – mažieji, nuvarginti kasdienių rūpesčių, neturi nei laiko, nei jėgų smulkmeniškai išlaidas skaičiuoti bei apibendrinti ir džiaugiasi tuo, kad suduria galа su galu. Stambiosios įmonės turi daugiausia naujа technikа, tad joms senų mašinų eksploatacija nelabai rūpi. Nelabai šitai rūpi ir mūsų mokslininkams, nes kur kas lengviau daryti mokslinius straipsnius iš teorinių prielaidų, negu ieškoti tiesos besikapstant faktų ir skaičių kalnuose. Belieka nuomonės, intuicijos, pagrįstos ar ne simpatijos bei antipatijos, atsitiktiniai pastebėjimai – subjektyvios psichologinės nuostatos, kuriomis remiantis ir bandomi daryti racionalūs sprendimai. Tik ar visada racionalūs?

Taigi, loterija ar…

Keli sunkvežimių pardavėjai vienbalsiai pasakė: ne, ne loterija, tik reikia žinoti, kа ir kur perki. Pradėkim nuo “kа“.

Patyrę vežėjai puikiai žino, kad idealių sunkvežimių nėra ir, matyt, nebus niekada – kiekviena markė, kiekvienas modelis turi savų silpnų vietų, tad jeigu įmonėje ar mieste nėra, pavyzdžiui, stiprių motoristų, pirkti modelį, garsėjantį ne itin patikimais varikliais, – ekonominė savižudybė. Su kai kurių modelių nedideliais trūkumais lengva (ir būtina) susitaikyti, jei jie ištaisomi tarp reisų ir ši operacija ne itin brangiai kainuoja. Kad ir kaip, kad ir kiek begirtų savuosius modelius oficialieji kompanijų atstovai, antrinė sunkvežimių rinka ir likutinė transporto priemonių vertė parodo tikrаjį šių kompanijų veidа. Gal tai ir nulėmė, kad mūsų šalies naudotų automobilių aikštelėse dominuoja abu “švedai“ (“Volvo“ bei “Scania) ir abu “vokiečiai“ (“Mercedes-Benz“ bei MAN). Tačiau patyrę vežėjai taip pat puikiai žino, kad net ir geriausios firmos gyvena ir pakilimo, ir nuopuolio periodus, tad pirkti, pavyzdžiui, pirmųjų penkerių gamybos metų “Mercedes-Benz Actros“ vengia. Užtat pagamintieji po m. eina kaip iš pypkės, tačiau jie kol kas per jauni antrinei rinkai.

Paklaustas, kokiais kriterijais vadovaujasi vežėjai, pirkdami naudotа technikа, vienas pardavėjas išvardijo juos taip: pirmasis – kaina, antrasis – kaina, o trečiasis… taip pat kaina. Tai, žinoma, buvo pasakyta juokais, tačiau, kaip paprastai būna, daug tiesos: jei ne kaina, visi pirktų naujus. Deja, kaina toli gražu ne visada yra prekės vertės rodiklis, dažnai ji gali būti ir paprasčiausiu masalu. Juo dažniausiai viliojami pirkėjai, ketinantys įsigyti iš Anglijos atvarytus sunkvežimius su į kairę pusę perkeltais vairais. Auksarankių meistrų saviveikla po metų kitų taip atsirūgsta, kad ne vienas vežėjas džiaugiasi atsikratęs jų bet kokia kaina.

Itin dažnai kaina masalu tampa “iškišant“ dar praeito šimtmečio sunkvežimius: jos apakinti kai kurie vežėjai pamiršta, jog vilkikas per metus vidutiniškai nuvažiuoja 100-150 tūkst. kilometrų, o paskui naiviai stebisi, kad tokia garsi ir garbinga kompanija kaip… gamina tokius prastus sunkvežimius. Stebėtis savo naivumu, užkibus ant primityvaus pardavėjų kabliuko, jiems neateina į galvа… Atsukti odometrai, be didelių ceremonijų suvirinti įtrūkę rėmai, paskubom išlygintos ir bet kaip nudažytos skardos bei krūva mažųjų gudrybių, skirtų pardavimo metu padidinti kompresijа cilindruose – štai tipiškas apsukrių pardavėjų arsenalas. Deja, prekiautojų, perėmusių iš lengvųjų automobilių “geriausias“ tradicijas, pastaruoju metu priviso itin daug. Toks sunkvežimio įsigijimas, beje, taip pat ne loterija, nes joje žmogus turi kad ir nedidelę, bet vis dėlto turi, galimybę išlošti. Perkant sunkvežimį iš privačių asmenų, iš neaiškių firmų bei firmelių, kurios šiandien yra, o rytoj – gaudyk vėjа laukuos, galimybių išlošti nėra.

Nekalbėsiu čia apie transporto gamintojų firmas bei modelius: pardavėjai vieningai tvirtina, kad 80-90 proc. vežėjų puikiai žino, ko nori ir, neradę jiems reikalingo modelio, užsisako arba ieško kitur. Tokį ryžtа paprastai nulemia viena priežastis – turimas parkas. Kadangi didžiųjų gamintojų kokybiniai rodikliai iš esmės panašūs, patyrę vežėjai nemato prasmės blaškytis tarp markių. Ir tik vienas kitas, atėjęs pirkti “Volvo“ ir pamatęs šalia stovintį puikiai išlaikytа, pavyzdžiui, MAN, ima ir susigundo juo. Tai, beje, nėra blogai: turint parke keletа skirtingų markių, yra galimybė palyginti jų eksploatacijos savybes, kainа, firminio serviso lygį ir t. t. Ateityje, ypač ketinant įsigyti naujа technikа, derybose su kompanijų prekybos atstovais tai labai praverčia.

Kadangi naudotų mašinų pardavimo aikštelėse pasirinkimas gerokai kuklesnis negu atstovų kataloguose, į tokias subtilybes, kaip variklio sukimo momentas arba pavarų dėžė su pusikėmis ar be jų, paprastai dėmesio nekreipiama. Vienintelis dažniausiai rūpimas rodiklis, žinoma, po kainos ir gamybos metų – variklio galingumas. Populiariausi variantai – 420-430 AG, tačiau jei pasitaiko gerai išlaikyti 380 AG “švedai“ arba “vokiečiai“, mielai imami ir jie – juk ne visi vežėjai “karstosi“ po kalnus, o lygumų keliams tiek galios visiškai pakanka.

Kaip tvirtina pardavėjai, vilkikų pirkimo kriterijai seniai nusistovėję, tad tiek vežėjai, tiek naudotos technikos pardavėjai puikiai žino, kam ko reikia. O štai puspriekabių ūkyje įvyko esminių permainų: iki įstojimo į ES mūsų vežėjai pirkdavo daugiausia bortines puspriekabes, nes tik jos atitinka TIR reikalavimus. Dabar vis populiaresnės tampa užuolaidinės: tvarkinga, už “normaliа“ kainа parduodama užuolaidinė puspriekabė, pavyzdžiui, BRC aikštelėje, ilgiau kaip savaitę nestovi. Antroji ne mažiau ryški permaina – vežėjai renkasi kad ir brangesnes, tačiau jaunesnes ir geriau išlaikytas puspriekabes. 1993-1996 metų gaminiai dažniausiai iškeliauja į Rytus. Nežinia kodėl (galbūt remonto sаlygos bei kaina?) mūsų vežėjai mieliau renkasi BPW ašis ir diskinius stabdžius, nors jų eksploatacija ir brangesnė.

Apie kates maiše

Iki šiol daugiausia kalbėjome apie tai, kа vežėjai perka. Ne mažiau, o gal net daugiau svarbu – kur perka.

Tiems, kam vienintelis kriterijus kaina, perka bet kur ir paskui labai stebisi, kad šiais laikais sunku rasti gerų vairuotojų – tai dar vienas mokestis už pigius pirkinius. Apdairesni vežėjai dairosi naudotos technikos aikštelių, susijusių su lizingo kompanijomis. Sunkvežimiai bei priekabos jose paprastai brangesni, o jų rida dažniausiai didesnė, negu “iš rankų“ parduodamų transporto priemonių. Užtat būklė – beveik visada kur kas geresnė. Priežastis paprasta: teisingi odometro rodmenys bei nuolatinė priežiūra autorizuotuose servisuose. Ne vienа vežėjа kartais glumina ir verčia abejoti tai, kad tokių transporto priemonių kaina neretai mažesnė nei šalyse, kur jos įsigytos. O kur dar pardavėjų pelnas, pervarymo, parengimo išlaidos?

Paslaptis, pasirodo, slypi prekybos sistemoje. Vokiečių vežėjas, pavyzdžiui, nusipirko lizingu 10 naujų vilkikų ir važinėjo jais trejetа metų – tiek, kiek siekia gamintojo garantiniai įsipareigojimai. Arba penketа – iki išmokėtas lizingas. Suėjus terminui, jis grаžina vilkikus arba gamintojui, arba lizingo bendrovei. Nei vieniems, nei kitiems terliotis su jais neapsimoka, nes pelnas už jų pardavimа jau gautas, o savų naudotos technikos pardavimo aikštelių kūrimas bei išlaikymas –imlus darbo ir nepigus reikalas. Daug paprasčiau kad ir už minimaliа kainа tuos sunkvežimius atiduoti kažkam, kas juos realizuotų. Vienas iš svarbiausių tokių realizavimų centrų rūpesčių – “sugaudyti“ tuos, kas, kur ir kada naudotus sunkvežimius “atiduoda“, nuo to didžia dalimi priklauso jų darbo sėkmė. Kita sėkmės dalis – už kokiа kainа tuos sunkvežimius nupirksi. Tokios prekybos sistemos privalumas –transporto priemonė vežėjui perduodama, galima sakyti, iš rankų į rankas, nebūtina net alyvos dėl viso pikto keisti iki sueis terminas, nes pagal lizingo sаlygas tuo rūpinosi firminis servisas. Be to, pirkėjas gauna visа ir tikrа vilkiko “ligos istorijа“, kurioje surašyti visi gedimai ir kas padaryta, sužymėta rida, tad manipuliacijos su odometru tampa beprasmės. Dar vienas privalumas – pavyzdžiui, perkant sunkvežimį Baltijos realizacijos centre ne tik galima, bet jo darbuotojai visada rekomenduoja patikrinti pirkinį bet kuriame servise, kuriuo pasitiki pirkėjas. Taip išvengiama katės maiše, nors galimybė, kad kas nors subyrės vos išvažiavus pro vartus, žinoma, yra. Tačiau taip kartais pasielgia ir naujos transporto priemonės – technika yra technika.

Vis dėlto ir realizacijos centruose vežėjas turi būti atsargus, nes juose šalia lizinginių mašinų iš užsienio neretai stovi ir privačių žmonių komiso pagrindais parduodami automobiliai. Jų “biografijos“ toli gražu ne visada skaidrios ir aiškios, o pardavėjai, naudodamiesi gana aukšta centrų reputacija, neretai bando kur kas didesne nei turgaus kaina “iškišti“ ir abejotinos vertės transporto priemones.

Ir trumpai – apie garantijas. Jos neretai yra derybų objektas tarp pirkėjo ir centro: jei centras pasitiki parduodamu automobiliu (priklauso nuo markės, modelio, gamybos metų, ridos, priežiūros lygio ir t. t.) gali suteikti garantijа iki šešių mėnesių, nors paprastai suteikia trijų. Pirkėjui pageidaujant, garantijа galima pakeisti tam tikra kainos nuolaida arba pastebėtų trūkumų pašalinimu. Taip nupirktas automobilis taip pat nėra loterija – dažniausiai jis dar ilgai ir ištikimai tarnauja naujajam savininkui.

"Transporto pasaulis"
Rugpjūtis Nr. 8(56)

"Linava" informuoja

Naujienos

Keliai

Pašykštėję keliams šiandien, rytoj mokėtume keleriopai brangiau

Nauji modeliai

2006–ųJų “FORD TRANSIT“

Patirtis

PIRKSI SKUBėDAMAS – VERKSI PARDUODAMAS

Problemos

REKLAMA ANT AUTOTRAUKINIO GALO – PAVOJINGA AR NAUDINGA?

Lietuvoje ir pasaulyje

Naujienos

Transporto politika

APIE NETEISėTAS RINKLIAVAS NVS šALIų KELIUOSE

Skaitmeniniai tachografai: elektroninių raktų paskirtis ir galimybės

Keleivinis transportas

PASIRODO – GALIMA!

Technika

IVECO pasirinko “AdBlue“ variantа

VANDENILIS – ATEITIES AUTOMOBILIų KURAS?

Vilkiko kabinoje – kaip namie

„SMS paštas internete“ – informacija į kitа pasaulio kraštа per kelias sekundes

Mokymas

įGIJO NAUJų žINIų

Teisė

Vežėjo pareigos krovinį lydinčių dokumentų atžvilgiu

Konsultacijos

KONSULTUOJA VALSTYBINė MOKESčIų INSPEKCIJA Dėl Pridėtinės vertės mokesčio

Verslo etika

KLAUSYTI nelygu GIRDėTI

Muziejus

ATSARGIAI, FANTOMAS!

“GYROBUS“ - NEPASITEISINUSI IDėJA