Redakcija Reklama Prenumerata Leidiniai Archyvas
Leidiniai: Metai:

METAI, NEPALEISTI VėJAIS

„Neįdomių žmoni pasaulyje nėra“, - rašė rusų poetas Jevgenijus Jevtučenka. Anot jo, kiekvieno likimas yra savitas, vienintelis bei nepakartojamas, ir netgi iš pažiūros pilkiausio ar nepastebimiausio žmogaus gyvenimas vertas ne vieno romano tomo. Romanas - ne mūsų žurnalo žanras, tačiau aplinkui esančių įdomių įmonių negalime nepastebti. Juo labiau tų, kurie gražiausius savo gyvenimo metus
atidavė automobilių transportui. šiandien mūsų pašnekovas - Rimantas Pranciškus KLIAUGA - inžinierius, aukštos klasės administratorius, vienas iš asociacijos „Linava“ įkūrimo iniciatorių.

- Jūsų darbo biografija - gana marga. Dirbote ir autoinspekcijoje, ir autobusų parke, ir ministerijoje, vėliau - vadovavote šiaulių keleivinio transporto įmonei, po to vėl grįžote į ministerijа Vilniuje… Ko gero, ne visas darbovietes keitėte savo noru, teko, kaip anais laikais buvo įprasta, eiti ten, kur siuntė valdžia ir partija?

- Tikrai ne visi pokyčiai mano darbo biografijoje vyko laisva valia. Baigęs Kauno politechnikos instituto Mechanikos fakulteto autotransporto eksploatavimo specialybę, darbovietės, kaip visi tuometiniai jaunieji specialistai, negalėjau rinktis. Buvau paskirtas į Panevėžio valstybinę autoinspekcijа. šis darbas nebuvo mielas, tad džiaugiausi, kad neatidirbęs privalomų paskyrimo metų, galėjau įsidarbinti Panevėžio autobusų-taksomotorų parke Eksploatacijos skyriaus viršininku. čia sekėsi kur kas geriau: įmonė buvo jauna, specialistai gerai parengti, kolektyvas draugiškas. Ten dirbau apie porа metų. Tuometinei Autotransporto ir plentų ministerijai pakvietus, persikėliau į Vilnių ir pradėjau dirbti Autotransporto valdybos Keleivių vežimo skyriaus viršininku, vėliau - Keleivių vežimo valdybos viršininku. 1968-aisiais ministerija buvo reorganizuota, įkurtas Respublikinis gamybinis autotransporto susivienijimas, kur dirbau Keleivių vežimo valdybos viršininku, nuo 1976-ųjų sausio - viršininko pavaduotoju keleiviniam transportui. šis laikotarpis vėlgi įsiminė kaip įdomus bei turiningas: sаjunginės autotransporto ministerijos tais laikais nebuvo, tad nejautėme tvirtos Maskvos rankos, turėjome daugiau laisvės nei kitų tuometinės respublikos ūkio sričių darbuotojai. Tuo laikotarpiu šalies keleivinis transportas pagal darbo našumа buvo pirmaujantis Sovietų Sаjungoje.

- Kodėl palikote ministerijа?

- Ko gero, sėkmingai būčiau darbavęsis ir toliau, jei ne 1977-ųjų vasarį šiauliuose įvykęs autobusų vairuotojų streikas. Tai buvo neregėtas negirdėtas įvykis ne tik Lietuvoje, bet ir visoje Sаjungoje - juk nepatenkintų darbu ar gyvenimu tuo metu nebuvo ir negalėjo būti. šiaip ar taip, streikas įvyko. Autobusų vairuotojai anuometiniais mastais uždirbdavo nemažai - apie 300 rublių. Darbas jų, be abejo, buvo labai sunkus ir atsakingas, todėl tokio atlyginimo jie buvo verti. įmonės vadovybei pereikvojus darbo užmokesčio fondа, ministerija atsisakė jį padidinti ir liepė įmonei fondа naudoti taupiau. šiaulių autobusų parko valdžia nuėjo lengviausiu keliu - sumažino darbuotojų atlyginimus. Tada vairuotojai ir neištvėrė: gavę mažiau nei įprastai, vasario 20-аjа į darbа neišėjo. Triukšmas ministerijoje tuomet kilo didžiulis. Man, kaip kuruojančiam keleivinį transportа, buvo paskelbtas ultimatumas: arba per vienа dienа apsisprendžiu ir važiuoju į šiaulius vadovauti autobusų parkui, arba palieku ministerijа visai. Rinktis nelabai turėjau iš ko, tad per pusantros dienos apsisprendžiau ir išvažiavau į šiaulius.

- Nelengvas apsisprendimas… Kaip į tai žiūrėjo šeima?

- šeima iš pradžių pasiliko Vilniuje. Gavau bendrabutį šiauliuose, kiekvienа savaitgalį važinėjau į sostinę. Po metų gavau butа, tada ir šeimos nariai pasiryžo persikelti į šiaulius.

- 1977-ieji buvo gilios stagnacijos metai. Sunku patikėti, kad kažkam tuomet kilo mintis streikuoti. Ar daug darbuotojų, be parko direktoriaus, dėl to nukentėjo?

- Be abejo, situacija susidomėjo daugybė atsakingų tarnybų, tarp jų ir KGB. Kas galėjo pamanyti - brandaus socializmo epochoje, kai viskas tik gerai ir dar labiau gerėja, darbo žmonės atvirai reiškia nepasitenkinimа... Po aukštesnių institucijų įsikišimo buvau priverstas atleisti keletа darbuotojų - streiko organizatorių. Tikrosios priežasties, be abejo, niekas nenurodė - reikėjo rasti kitų motyvų.

- Kaip sekėsi dirbti didelės įmonės vadovu?

- Tuomet šiaulių autobusų parke dirbo apie 1,5 tūkst. darbuotojų. Mums priklausė ir taksi automobilių parkas. Darbo buvo labai daug. Vadovauti tarsi ir sekėsi, tačiau niekaip negalėjau įtikti vadovybei. Tuo laiku absoliučiai už viskа atsakomybė tekdavo įmonės vadovui. Per kelerius darbo metus sugebėjau gauti net 22 papeikimus. Visus - dėl autobusų avarijų. Kai 1984-aisias įvyko ypač skaudi avarija - žuvo du žmonės - buvau pakviestas į partijos komitetа, kur turėjo būti svarstoma, ar tinku šioms pareigoms. į svarstymа nenuėjau, prašymа atleisti iš darbo parašiau savo noru. Tad tais pačiais metais grįžau į Vilnių.

- Iš naujo įsitvirtinti sostinėje, ko gero, nebuvo lengva?

- Negalėčiau skųstis. Gana greitai buvau pakviestas dirbti į Statybos ministerijа Transporto valdybos viršininku. 1988 m. birželį, sujungus Statybos ministerijа ir Valstybinį statybos reikalų komitetа, buvo įkurtas Valstybinis statybos komitetas, kur vadovavau statybininkų transportui.

Lietuvai atgavus nepriklausomybę, prasidėjo didžiosios pertvarkos. 1990 m. gegužę komitetas buvo likviduotas. Gana greitai buvau pakviestas į Susisiekimo ministerijа vadovauti Kelių transporto departamentui.

- štai ir priėjome prie didžiųjų permainų laikotarpio…

- šį laikotarpį ir įvardinčiau kaip patį turiningiausiа bei įdomiausiа per visа mano darbo biografijа. Su nepriklausomybės atgavimu prasidėjo visai kitas gyvenimas.

Iš arčiau su automobilių transporto srities permainomis pirmа kartа susipažinau lankydamasis Erfurte, Vokietijoje. įgytа patirtį beliko pritaikyti Lietuvoje: reikėjo sukurti naujas struktūras, pertvarkyti autotransporto ūkį, pasirengti privatizavimui. Tuomet šalyje buvo 61 transporto įmonė: penki autobusų parkai, du taksi parkai, apie dešimtį krovininio transporto įmonių, likusios - mišrios. Keleivinis transportas maždaug nuo 1992-ųjų tapo nuostolingas, tad prieš privatizuojant privalėjome jį atskirti nuo krovininio. Turto dalybos buvo nelengvos. Padėtį apsunkino ir tuometinės Darbininkų sаjungos, vadovaujamos Kazimiero Uokos, kišimasis. Nuolatiniai piketai ir streikai neleido ramiai dirbti. Iki šiol nesuprantu, ko jie siekė - atrodo, vienintelis sаjungos tikslas ir buvo trukdyti permainoms. Vis dėlto privatizacija vyko palyginti neskausmingai. Krovininio transporto įmonės atiteko naujiems savininkams, o keleivinio - perduotos miestų bei rajonų savivaldybėms. Iki šiol skauda širdį dėl pastarųjų likimo: jos tik dabar pradeda lipti iš duobės, į kuriа tuomet dėl netoliaregiškų valdžios sprendimų buvo įstumtos.

Tuo metu teko pasirašyti ir pirmuosius tarpvalstybinius susitarimus. 1992 m. kovo 18 d. ščecine pasirašytas pirmasis - tarp Lietuvos ir Lenkijos vyriausybių, reglamentuojantis tarpmiestinius keleivių ir krovinių vežimus automobiliais. šiuo susitarimu buvo atidarytos durys Lietuvos automobilių komercinėms kelionėms į Vakarų Europа. Netrukus tokie susitarimai pasirašyti ir su kitomis šalimis.

Vykdant Europos Sаjungos direktyvas, reikalaujančias, kad tarptautiniais vežimais verstųsi aukštos kvalifikacijos vežėjai, teko įdiegti jų licencijavimo tvarkа. šiam procesui įgyvendinti, keleivių ir krovinių vežiojimams kontroliuoti buvo įkurta Valstybinė kelių transporto inspekcija.

Džiaugiuosi, kad vokiečių pavyzdžiu kartu su „TuvTiuringija“ pavyko sukurti visiškai naujа techninių apžiūrų tvarkа, įkuriant techninių apžiūrų stotį „Tuvlita“. Per porа metų tokios pat stotys atsirado visose šalies apskrityse.

Prisidėjau įkuriant Respublikinę saugaus eismo komisijа bei patvirtinant jos nuostatus. Tuo metu šalyje daugėjo lengvųjų automobilių, didėjo transporto intensyvumas, tad labai padaugėjo avarijų keliuose. Kolegos iš užsienio ministerijų pradėjo priekaištauti dėl nesaugaus, mažai kontroliuojamo transporto eismo šalies magistralėse, todėl Kelių transporto departamento iniciatyva, glaudžiai bendradarbiaudami su Vidaus reikalų ministerija, Valstybine kelių policija parengėme, o Vyriausybė priėmė nutarimа, padalinantį veiklos sferas eismo saugumo klausimais tarp Susisiekimo, Vidaus reikalų, švietimo ir kitų ministerijų. įkurta Respublikinė saugaus eismo komisija, patvirtinti jos nuostatai. Susisiekimo ministerijai atiteko vairuotojų kvalifikacinių reikalavimų sudarymas, jų rengimo metodikos nustatymas, kelių transporto priemonių periodinių techninių apžiūrų organizavimas, eismo saugumo propaganda ir t.t.

- Dar vienas reikšmingas jūsų gyvenimo darbas - asociacijos „Linava“ atsiradimas. Kaip vyko šis procesas?

- Sovietiniais metais į užsienį nevažinėjo nė viena įmonė, išskyrus „Sovtransavto“ padalinį Lietuvoje. Atgavus nepriklausomybę, atsirado poreikis vežti tarptautiniais maršrutais tiek keleivius, tiek krovinius. Privalėjome prisijungti prie TIR Konvencijos. Tam reikėjo sukurti asociacijа, kuri galėtų įstoti į IRU. Patys vežėjai tuo metu dar nelabai suprato, kad tokiа asociacijа sukurti yra būtina. Drauge su šviesios atminties Romualdu Petravičium parengėme asociacijos steigimo įstatus ir išsiuntinėjome 70 žinomiausių įmonių vadovams pakvietimus į steigiamаjį susirinkimа. Atvyko 64 įmonių atstovai, kurie 1992 m. spalio mėn. ir įkūrė dabartinę asociacijа „Linava“. Joje vėliau teko dirbti ir man pačiam.

- Kodėl palikote ministerijа?

- Išėjau 1997-aisiais. Nesutapo mano ir tuometinio ministro pozicijos pagrindiniais klausimais. Tuo metu ministerija ėmė kuruoti naujas sritis, kurias anksčiau tiesiogiai valdė sаjunginės institucijos: aviacijа, geležinkelį, jūrų transportа. Automobilių transportui dėmesio neliko. Niekas beveik nebesirūpino eismo saugumo klausimais, kelių kontrolės reikalais. Daugybė mano tuo metu siūlytų idėjų buvo įgyvendintos gerokai vėliau, kai jau palikau ministerijа. Gaila, kad kai kur pavėluota net gerа dešimtmetį. Išėjęs iš ministerijos, iki 1997 m. dirbau asociacijoje „Linava“. šiuo metu - pensininkas.

- Kа manote apie dabartinę šalies automobilių transporto būklę? Ar galėtumėte pasakyti, kad ilgi Jūsų darbo metai nenuėjo veltui?

- Džiugu matyti puikiai dirbančius dabartinius vežėjus, sėkmingai konkuruojančius su kur kas ekonomiškai stipresnių šalių transportininkais. Džiugu, kad atsigauna keleivinio transporto įmonės. Skaudžiausia tema, be abejo, lieka eismo saugumas. čia nuo Vakarų Europos šalių gerokai atsiliekame. Manyčiau, kad viena iš svarbiausių priežasčių - Vidaus reikalų ministerija neapgalvotai likvidavo Kelių policijа, dėl to gerokai susilpnėjo eismo kontrolė gatvėse bei keliuose. Taigi kaip buvome sovietiniais laikais pagal avarijų skaičių vieni pirmųjų Europoje, taip ir pasilikome…

Džiaugiuosi savo „kūdikio“ - asociacijos „Linava“ sėkminga veikla. Malonu matyti, kad ilgametis darbas nenuėjo veltui.

- Dėkoju už pokalbį.

Kalbėjosi Lina JAKUBAUSKIENė


"Transporto pasaulis"
Vasaris Nr. 2 (50)

"Linava" informuoja

Naujienos

Alternatyvos

ALYTIšKIAI SUGRIOVė… SENА MITА

Idėjos

METAI, NEPALEISTI VėJAIS

Naudingi pasiūlymai

Sukabinimo įranga: saugumа užtikrina elektronika

Nauji modeliai

IVECO : VANDENILIU VAROMAS AUTOBUSAS

Padangos

SUPERPLAčIOSIOS VERžIASI į RINKА

Psichologija

PULKO SūNUS AR VERGAS?

Servisas

Servisas ant ratų

Lietuvoje ir pasaulyje

Naujienos

Transporto politika

Darysim poryt, kа reikėjo padaryti vakar?

Keleivinis transportas

Autobusai vėl įvertinti žvaigždutėmis

„žVAIGžDžIų LAINERIS“: ANTROJI KARTA

Vežėjo kalendorius

Kovas

Technika

PUSPRIEKABėS FLOOR - TVIRTOS KAIP UOLA

Simuliatorius - testas ateities sunkvežimiams ir jų vairuotojams

SISU Evoliucija

Teisė

Tarptautinių sutarčių ypatumai

Verslo etika

Dėrybų menas

Automobilių sportas

Nugalėtojui - R-serijos „Scania“ sunkvežimis

Muziejus

IKARUS 60 - PIRMASIS Iš DAUGELIO